Vilniaus universiteto psichologijos studijų programos studentė ir „Artscape“ menų agentūros savanorė Ugnė Elkimavičiūtė, prisidedanti prie pagalbos migrantams, mano, kad savanorystė – tai puikus būdas ne tik padėti kitiems, bet ir geriau suprasti save.
– Ar esi anksčiau savanoriavusi?
– Pirmoji savanorystės patirtis buvo Vilniaus maratone. Tuomet man buvo 16 metų, todėl labiausiai motyvavo naujų pažinčių galimybė ir noras daryti gera. Be to, ne kartą savanoriavau įvairiuose festivaliuose ar kultūriniuose renginiuose. Laikui bėgant pradėjo daugiau rūpėti ne vien procesas, bet ir tikslas, todėl ėmiau savanoriauti Lietuvos Raudonojo Kryžiaus organizacijoje ir Vilniaus universiteto „Magis“ klubo organizuojamoje pagalbos šeimoms, kurios turi vaikų su Dauno sindromu, iniciatyvoje. Visos šios patirtys galiausiai mane nuvedė į dabartinę savanorystę – pagalbą edukacijų metu vaikams, gyvenantiems migrantų centruose.
– Kas paskatino savanoriauti būtent tokioje srityje?
– Noras padėti žmonėms, praradusiems saugumą, bendrystę ir tėvynę. Gyvenimas kitoje šalyje tokiomis aplinkybėms gali būti tikrai gąsdinantis procesas. Todėl norisi būti šalia šių žmonių, kad jie žinotų, jog kažkam rūpi, jog yra ne vieni. Ypač vaikai, kurie tam tikra prasme prarado vaikystę. Buvimas nežinioje kelia daug įtampos ir baimės, todėl mes, savanoriai ir edukatoriai, stengiamės suteikti jiems bent trumpą atokvėpio valandėlę.
– Ką konkrečiai turi atlikti šios savanorystės metu?
– Kartais į mūsų edukacijas susirenka net apie 40 vaikų, o tai reiškia, kad jas vedančiam žmogui yra labai reikalinga pagalba, todėl esu tarsi „dešinioji ranka“. Būna visko, kartais tarp vaikų įsiliepsnoja konfliktai, jie kuo nors nepasidalina, nesupranta, kaip reikėtų atlikti užduotį, ir kt. Būna ir taip, kad po „oficialiosios“ dalies liekame centre ilgiau – kad su vaikais tiesiog pabūtume, pažaistume futbolą ar gaudynes. Jiems tikrai labai reikalingas dėmesys.
– Kokias asmenines kompetencijas / įgūdžius ši savanorystė augina?
– Savanorystė padeda matyti ne migrantų srautą ar beveidę minią, o kiekvieną žmogų. Per šią savanorystę supratau įvairius multikultūriškumo aspektus: ką reiškia gyventi kitos šalies kultūroje? Kodėl kyla konfliktai ar nesupratimas tarp skirtingų tikėjimų, papročių, tradicijų? Kaip padėti jiems suprasti mus, o mums suprasti juos?
– Kas labiausiai šioje savanorystėje tave nustebino?
– Turbūt stebino tiesiog susitikimai su žmonėmis, kurie patyrė karo sukeltas traumas. Esu sutikusi keturmečių užgesusiomis akimis ar tokių, kurie niekuomet nesijuokia. Mačiau paauglių, kurie visas savo problemas sprendžia smurtu, nes būtent tokį sprendimo būdą suformavo jų buvimas nesaugioje aplinkoje. Tačiau yra ir šviesioji pusė, aš tikiu, kad tos akys dar gali šypsotis, kad tie vaikai galės normaliai miegoti ir tikėti ateitimi.
– Kodėl tau svarbu padėti migrantams? Ar anksčiau domėjaisi migracijos tema?
– Pats paprasčiausias atsakymas – noriu padėti, nes jiems reikia pagalbos. Man jie nėra migrantai. Man jie – žmonės. O aš noriu padėti žmogui, kuriam reikia rankos įsitverti. Manau, kad civilizacija yra tiek stipri, kiek geba rūpintis pažeidžiamiausiais savo visuomenės nariais, o darni visuomenė talpina savyje įvairovę.
– Kodėl verta savanoriauti? Kaip tu pakviestum kitus studentus?
– Savanorysčių būna labai įvairių, tad kiekvienas gali atrasti sau priimtiniausią veiklą. Mėgsti didelę žmonių kompaniją, gyvą muziką ir bendrystės jausmą? Eik savanoriauti į koncertus ar festivalius. Nori padėti tiems, kurie negali kovoti už savo teises? Gyvūnų prieglaudose nuolat trūksta žmonių. O galbūt studijuoji ir nori suprasti, kaip tavo besimokomos teorijos veikia gyvenime? Savanorystė yra puiki proga ieškoti savo karjeros kelio.
Savanoriauti kviečia Vilniaus universiteto savanorių centras, kuris padės ir tau rasti įdomią bei prasmingą veiklą tiek universitete, tiek už jo ribų: savanoryste@vu.lt.
Komentarų nėra. Būk pirmas!