Praėjusių metų gruodžio 11 d. Vilniaus Sapiegų rūmuose vyko Tautinių mažumų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės organizuotas renginys, skirtas Žmogaus teisių dienai paminėti, kurio metu pagerbti iškiliausi Lietuvos tautinių bendruomenių atstovai ir tarpkultūrinį dialogą skatinantys žmonės. Departamento premija buvo apdovanota Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto istorijos magistrantė Jūnė Masilionytė už apgintą baigiamąjį bakalauro darbą „Kauno žydų atminties vietos ir jų reikšmė vietos žydų bendruomenei“.
Studentei ir jos vadovei dr. Akvilei Naudžiūnienei buvo įteiktos padėkos. Plačiau apie atliktą tyrimą ir studijas VU Istorijos fakultete pasakoja magistrantė J. Masilionytė.
Mėgavosi darbo rašymu
J. Masilionytė kilusi iš Vilkaviškio. Istorija ją sudomino istorijos mokytoja dar 8 klasėje, o studijuoti kultūros istorijos ir antropologijos (KIA) bakalauro programą ji buvo nusižiūrėjusi taip pat dar mokykloje: „Kryptingai ėjau link to ir stojau ten, kur, galvojau, man patiks. Nors buvo idėjų stoti ir į istorijos programą, visgi KIA nugalėjo. KIA man atrodė įdomesnė, nes aš labiau linkusi į kultūrinius aspektus. Pirmi studijų metai buvo keisti. Nelabai supratau, apie ką studijos, tačiau kai prasidėjo dalykų pasirinkimai, atsirado etninių ir tautinių mažumų istorija, studijos man atsiskleidė visu grožiu. Atradau savo sritį.“
Tiek galimą bakalauro temą, tiek dalyvauti Tautinių mažumų departamento rengiamame konkurse studentei pasiūlė dr. A. Naudžiūnienė. Mergina įkėlė visą bakalauro darbą ir reikiamus dokumentus į sistemą ir po kurio laiko komisija paskelbė įvertinimą.
„Iš tikrųjų tikėjausi teigiamo įvertinimo. Patį tyrimą man patiko atlikti ir buvo įdomu rašyti, pasitikėjau savimi ir mėgavausi darbo rašymu“, – sako VU studentė.
Interviu su žydų bendruomene
Mergina baigiamąjį bakalauro darbą rašė apie Kauno žydų atminties vietas ir jų reikšmę žydų bendruomenei. Pats darbas, kaip pati studentė įvardija, susidėjo iš didelės teorinės dalies, informacijos apie konkrečias vietas ir interviu su Kauno žydų bendruomenės nariais.
„Šios vietos – tai atminimo lentos, įvairūs memorialai, meninės instaliacijos. Įdomiausia darbo dalis, žinoma, bendravimas su Kauno žydų bendruomene. Užmegzti ryšį iš pradžių nebuvo lengva. Pirmasis žmogus, su kuriuo kalbėjau, buvo Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas. Iš jo gavusi kontaktus, pakalbinau dar vieną moterį, kuri nukreipė į dar kitus žydų bendruomenės narius“, – pasakoja jaunoji istorikė.
Po šio pokalbio visi labai noriai dalinosi istorijomis, pasakoja studentė. Bendruomenės nariai džiaugėsi, kad studentė iš kito miesto domisi jų ir visos Kauno žydų bendruomenės išgyvenimais. Pasikalbėjusi su daugiau bendruomenės narių, Jūnė turėjo pakankamai medžiagos atlikti tyrimą.
Holokaustas dominuoja kolektyvinėje atmintyje
Jaunoji istorikė labiausiai koncentravosi į Kauno žydų bendruomenę. Jos nariai savarankiškai išskyrė įvairias atminties vietas, tarp jų Kauno IX, VII ir VI fortus ir kitas: „Daug dėmesio mano darbe buvo skiriama „Lietūkio“ garažo žudynių vietai. Būtent šios atminties vietos prisiminimui ir supratimui, nes dabar ten yra mokykla, o paminklas – mokyklos kieme. Daugelis mano kalbintų žmonių paminėjo „Lietūkio“ garažo žudynes.“
Studentė atkreipė dėmesį, kad visų kalbintų žmonių atmintyje dominavo Holokaustas ir su juo susijusios atminties vietos: „Tai nestebina, nes tai yra rimčiausia ir jautriausia tema. Pašnekovai net ne visada ir atsimindavo kitas atminties vietas, pvz., susijusias su asmenybėmis ar kultūra. Net paklausus, kam būtų galima pastatyti atminimo vietą, ne visi sugalvodavo. Holokausto skausmas užima didžiąją dalį kolektyvinės atminties.“
Kitos atminties vietos, reikšmingos Kauno žydų bendruomenei, yra žydų gelbėtojų Č. Sugiharos ir J. Zwartendijko įamžinimai, A. Mapu, D. Dolskio, L. Goldberg, E. Levino įamžinimai, buvusios sinagogos, jų vietos, įvairūs pastatai, kur iki Antrojo pasaulinio karo veikė žydai.
„Kalbinau vieną moterį, kuri yra gidė. Man ji nupasakojo ne tik kur stovėjo sinagogos, bet ir kaip atrodė gatvės. Taip pat natūralu, kad išskirtinė atminties vieta bendruomenės nariams yra kapinės. Tačiau iš interviu buvo galima suprasti, jog egzistuoja opus kapinių tvarkymo klausimas. Pateikėjai sako, kad jos nėra prižiūrimos valstybės ar miesto, jos apleistos ir, kiek pati bendruomenė apsitvarko, tiek tvarkos ir yra“, – apibendrina savo atliktą ir apdovanotą bakalauro darbą magistrantė J. Masilionytė.
Komentarų nėra. Būk pirmas!