Praėjusių metų gruodį išrinkta naujoji Vilniaus universiteto Taryba jau pradėjo savo veiklą. 2014 m. gruodžio 16 d. patvirtintas Tarybos darbo reglamentas, o sausio 14 d. Taryba žada patvirtinti rektoriaus rinkimų tvarką. VU Tarybos pirmininkė Ingrida Šimonytė teigia, kad Taryba neskubės rinkti rektorių, kad tik suspėtų pagal VU Statute nustatytus terminus. Tarybai svarbu, kad būsimasis rektorius tvirtai stovėtų ant žemės ir sugebėtų vesti Vilniaus universitetą teisinga kryptimi – kad Vilniaus universitetas būtų geriausias ne „ant popieriaus“, o iš tikrųjų.

Kodėl sutikote būti VU Tarybos pirmininke? Ką Jums reiškia šios naujos pareigos ?

Aš nei sutikau, nei nesutikau. Kolegos pasiūlė mano kandidatūrą, apsisprendžiau kandidatuoti ir taip atsitiko, kad Tarybos balsų dauguma man buvo išreikštas pasitikėjimas. Ir kur aš galiu nuo jo pabėgti? Tenka šią atsakomybę prisiimti.

Tarybos pirmininkas, mano supratimu, yra labiau simbolinė, galbūt daugiau darbo organizavimo pozicija negu kažkokia ypatinga garbė, antpečiai ar dar kažkas. Aš labai tikiuosi (ir man atrodo, kad tikrai taip ir bus), kad Taryba iš esmės stengsis visus klausimus, kiek įmanoma, priimti konsensusu, vadinasi, tokiu atveju Tarybos pirmininkas yra labiau išorinė figūra negu darbo efektyvumą lemiantis veiksnys.

Šios pareigos man visų pirma reiškia didelį grupės labai garbingų žmonių pasitikėjimą. Be jokios abejonės, ir pats dalyvavimas Taryboje man – iššūkis, bandymas prisidėti prie to, kad Vilniaus universitetas būtų toks universitetas, kokį aš jį norėčiau matyti.

Nuo šiol Taryba – ne formalus, o realus universiteto valdymo organas. Ką turi suvokti Tarybos narys, ko Jūs iš jų tikitės?

Manau, kad čia viskas priklauso nuo žmonių požiūrio. Nes ir esant naujajam statutui Taryba gali veikti formaliai. Formaliu veikimu laikau tokį veikimą, kada tiesiog, be didesnės kritikos, yra patvirtinama tai, kas Tarybai atnešama, ir taip kartais valdymo organai dirba. Tai aš labai tikiuosi, kad būtent taip Taryba nedirbs.

Ir Tarybos nariai, mano supratimu, yra visi nusiteikę dirbti taip, kad Taryba būtų aktyvi. Mes nedirbsime už kitus universiteto valdymo organus. Valdymo ratas yra labai logiškas – Taryba, Senatas ir rektoratas. Kiekvienas turi savo vaidmenį ir turi kartu sugyventi didžiausio universiteto labui. Klausimas tik toks – kaip kiekvienas supranta savo vaidmenį. Senato vaidmuo yra labiau susijęs su akademine veikla, rektorato – su administracine veikla, o Tarybą aš matyčiau kaip tiltą į visuomenę. Universitetas turi didelę autonomiją, tačiau tai nereiškia, kad autonomija atleidžia nuo atsakomybės. Manau, kad tai ir yra pats svarbiausias Tarybos vaidmuo – užtikrinti universiteto atsakomybę Lietuvos Respublikos piliečiams, ir tai susiję tiek su finansiniais, tiek su vadybos, tiek su strategijos dalykais.

Kokius iššūkius teks spręsti universitetui?

Universitetas, mano supratimu, turi vieną iššūkį, iš kurio galima turėti labai daug išvestinių iššūkių – iš tikrųjų būti ne geriausiu tarp to, kas yra, o būti geriausiu tiesiogine šio žodžio prasme, šalyje ir platesniame kontekste. Universitetas neabejotinai turi labai gerą vardą, labai gerą reputaciją, kurią jis per 435 metus užsidirbo, tačiau negalima ilgai važiuoti tais bėgiais, kurie kažkada buvo nutiesti, nes keičiasi daug dalykų: demografija, žmonių galimybės judėti, studentų preferencijos. Gerai, kad šiandien Vilniaus universitetas susigriebia „grietinėlę“ geriausių Lietuvos mokyklų abiturientų, bet norėtųsi, kad jis būtų pirmas pasirinkimas ir tiems žmonėms, kurie turi galimybę pasirinkti daug daugiau, nei studijas Lietuvoje. O dabar dažnai taip nėra. Čia matau labai labai svarbų iššūkį.

Kiti iššūkiai yra labiau išvestiniai. Universiteto balsas viešajame diskurse galėtų būti labiau girdimas, negu jis girdimas šiuo metu. Yra daug svarbių visuomeninių reiškinių, kurių mūsų mokslo atstovai, Vilniaus universiteto atstovai, nekomentuoja, nediskutuoja, neteikia visuomenei alternatyvų arba požiūrių ir todėl turime labai seklią viešą diskusiją daugeliu klausimų, pavyzdžiui, ekonomikos diskursas yra nepaprastai seklus. Matau daug galimybių universitetui iš tikrųjų būti ir nuomonės lyderiu, ne tiktai mokslo ir studijų.

Esate sakiusi, kad į Tarybą atėjote šiek tiek atsitiktinai, bet su tikslu. Koks tas tikslas, ar praėjęs laikas jau išgrynino tikslus ir siekius?

Be tikslo tai ir neičiau. Pasiūlymas kandidatuoti man buvo netikėtas. Tiesiog nemąsčiau apie tokią galimybę ir sulaukiau netikėto pasiūlymo. Dėkoju Matematikos ir informatikos fakultetui, kuris mane iškėlė. Bet jeigu aš apsisprendžiu kandidatuoti, tai nekandidatuoju „ant durniaus“. Esu nusiteikusi dirbti, kaip geriausiai tai suprantu, kaip visada ir visur tai stengiuosi daryti. Aišku, nesu visažinė ar klaidų nedarantis žmogus, bet savo garbei galiu pasakyti, kad stengiuosi dirbti geriausiai, kaip sugebu.

Taryboje kartu su kolegomis stengsimės siekti pagrindinio tikslo – kad Vilniaus universitetas būtų ne šiaip „ant popieriaus“ geriausias, o iš tiesų geriausias, kokį mes visi jį norėtume matyti. O trumpų distancijų yra labai daug. Pagrindinė trumpoji distancija dabar yra rektoriaus rinkimai. Senatas, Taryba jau suformuoti, dabar trūksta tik rektoriaus. Nuo to, kas bus rektorius, o tiksliau sakant, koks bus rektorius, priklausys, kiek sėkmingas ar nesėkmingas bus tikslų siekimas.

Norėtųsi žinoti Jūsų požiūrį į Lietuvos aukštąjį mokslą plačiąja prasme.

Lietuvos aukštasis mokslas jau kurį laiką išgyvena labai sudėtingą momentą – viena vertus, jis tampa visuotinai prieinamas. Žmogus su aukštuoju išsilavinimu nėra išskirtinis, o greičiau taisyklė, bet tai veda prie tam tikros devalvacijos. Mes suprantame, kad kuo daugiau žmogus žino, tuo jis yra kokybiškesnis pilietis, bet neišvengiame to, kad turime tam tikrą devalvaciją ir kartais gali būti sunku atsirinkti, ko iš tikrųjų yra vertas aukštojo mokslo diplomas. Ar jis įrodo, kad žmogus, turintis kažkokio konkretaus išsilavinimo patvirtinimą, tikrai yra kokybiškai kitoks nei žmogus, neturintis tokio išsilavinimo? Iš praktikos galiu pasakyti – taip yra nebūtinai.

Kokie pokyčiai yra būtini šiandien Vilniaus universitetui, siekiančiam patekti į geriausių pasaulio universitetų 500-tuką?

Apie reitingus aš dar nuo darbo Vyriausybėje laikų turiu atsargią nuomonę. Nesakau, kad tai – nesvarbu. Visada yra naudinga pasilyginti su panašiais į save. Bet reitinguose būna tokių techninių triukų, kur iš esmės labai nepakeisdamas turinio gali labai pagerinti savo poziciją, o tai realiai kokybės neprideda. Vieta reitinguose gerai veikia kaip koks reklaminis ženklas, tarsi išskiria organizaciją iš kitų, bet turinio atžvilgiu nelabai kas keičiasi, ir to reikėtų vengti.

Bet, be jokios abejonės, kokybės pokyčiai universitete turėtų vykti, ir tai atvirumo ir tarpdisciplininių dalykų klausimas. Mes gyvename tokiame pasaulyje, kuriame visos profesijos tampa „tarp matematikos ir meno“, galbūt išskyrus medikus, kurie turi turėti labai konkrečių žinių ir gebėjimų. Nes žmogus turi daug žinoti, mokėti, turi būti šiek tiek ekonomistas, šiek tiek matematikas, šiek tiek filosofas, ir visi tie dalykai yra svarbūs. Kuo platesnės studijų programos, tuo žmonėms yra lengviau prisitaikyti šiandieniniame pasaulyje.

Yra daug niuansų, tiek kalbant apie personalą, tiek apie studijų programas, tiek apie studentus, ir čia visur galima daug ką nuveikti.

Kadangi aš ilgą laiką buvau toliau nuo universiteto, tai neturiu išankstinių nusistatymų. Ir tai, matyt, nėra blogai. Neturiu tokio didelio sentimentalaus susisaistymo su tuo, kas yra, nesu įsikalusi sau į galvą, kad va toks sprendimas yra geriausias, nes aš čia buvau 10 metų ir man niekas negali įrodyti kitaip, ir neturiu didelio priešiškumo pokyčiams – dėl tos priežasties, manau, galiu visiškai objektyviai su kolegomis Taryboje ieškoti sprendimų, kurie leistų pasiekti geriausią rezultatą.

Kuriose srityse, Jūsų manymu, universitetui šiandien sekasi geriau išlaikyti kartelę, kuriose – silpniau?

Jeigu kalbame apie dalykus, tai galima sakyti, kad beveik visose srityse Vilniaus universitetas bent jau Lietuvoje yra lyderis. Ypač kai kuriose srityse universitetui gerai sekasi, ir tai matyti iš bendradarbiavimo su labai sėkmingomis Lietuvos verslo kompanijomis – išorė gerus universiteto produktus pripažįsta ne šiaip žodžiais, tai parodo ir savo veiksmais, bendrais projektais, bendradarbiavimu. Kalbant apie universiteto valdymą, apie tai, kur universitetui geriau ar prasčiau sekasi, tai, mano supratimu, jis turi puikų strateginį planą, t. y. supratimą, kur nori eiti, bet nėra padaroma taip, kad visos priemonės, kurios yra universitete – lėšos, žmonės, pastatai, įranga, būtų sutelktos tiems tikslams siekti. Būtent tos vadybos, apie kurią aš ir kalbėjau pirmiau, man atrodo, stinga. Bet gal taip yra tol, kol laikina vadovybė, kuri savo laikinumą neblogai supranta? Reikia siekti, kad naujai išrinktas rektorius šių dalykų ir imtųsi.

Vienas iš šiuo metu aktualiausių Tarybos darbų – rektoriaus rinkimai. Gal galite jau įvardyti datas, kada bus paskelbtas rinkimų startas, kaip viskas vyks, kada turėsime rektorių?

Tikslių datų įvardyti negaliu, tačiau Taryba turi jau aptarusi viziją, kaip tai turėtų atrodyti. Dar dirbame prie rinkimų tvarkos aprašo, stengiamės, kad rinkimų taisyklės būtų kuo korektiškesnės, nevaržančios konkurencijos.

Bus numatytas konkretus laikotarpis, per kurį kandidatai į rektoriaus pareigas turės pateikti dokumentus, įrodančius, kad jie gali būti kandidatais. Kandidatus, kaip tai nustato statutas, apsvarstys Senatas, o toliau jau vyks diskusijos su Taryba, kuri yra įgaliota rinkti rektorių. Nors bendruomenė ir nerenka rektoriaus, mes norime, kad kandidatai prisistatytų universiteto bendruomenei – mūsų supratimu, jų prisistatymai būtų vertingi tiek kandidatams, tiek pačiai bendruomenei. Ir tuomet jau po šių procedūrų Taryba galėtų balsuoti ir priimti sprendimą. Nors pagal universiteto statutą valdymo organai turėtų būti suformuoti iki vasario 23 dienos, bet bėda ta, kad ir kiti valdymo organai nebuvo suformuoti taip sklandžiai, kaip statute nustatyta, todėl preliminariai tikėčiausi, kad naujas rektorius turėtų paaiškėti per porą mėnesių.

Ši Taryba su naujuoju rektoriumi turės dirbti penkerius metus, tad tikrai neskubėsime to daryti bet kaip, kad tik neatsiliktume nuo statute nustatytų terminų. Toks požiūris būtų neatsakingas ir neprotingas. Dirbdami sparčiai, dėdami didžiausias pastangas, panaudosime šiam klausimui tiek laiko, kiek tik reikės.

Koks turėtų būti Vilniaus universiteto rektorius? Jūsų vizija.

Nenorėčiau labai tiesmukai dėstyti savo preferencijų. Taryba kalbėsis su visais kandidatais ir, be jokios abejonės, vertins kiekvieno jų privalumus, vizijas ir priemones, kurias kandidatai žada naudoti konkretiems tikslams pasiekti, bet manau, kad rektorius turi gebėti labai gerai derinti vadybinę dalį su vizionieriška dalimi. Tai turėtų būti labai vykusi sintezė. Vadyba Vilniaus universitetui yra labai svarbi ir, nebijau to pasakyti, ji čia šlubuoja. Mes neturime „nusivadybinti“, atsiprašau už žodį, bet ir neturime sklandyti virš žemės ir visą laiką didžiuotis savo puikiais pastatais, garbinga istorija, jėzuitais steigėjais ir visokiais kitais mielais širdžiai dalykais.

Mes esam čia ir dabar. Mes esame ant žemės, mes turime matyti, kas bus po penkerių, po dešimties metų, kokie yra iššūkiai. Jei šiandien yra santykinai neblogai, tai nereiškia, kad mes galime sau leisti nusiraminti, laukti ir žiūrėti, kur ta upė mus nuneš. Mano manymu, svarbiausias momentas, kaip iš tikrųjų kandidato į rektorius programoje tai dera – konkretus vadovaujantis darbas tokiai didelei įstaigai kaip universitetas ir vizija, kur ta įstaiga turi atsirasti ateityje.

Būsimasis rektorius turi tvirtai stovėti ant žemės. Nesakau, kad jis turi būti labai geras buhalteris ar puikiai mokėti suvesti balansus, bet manau, kad būsimajam rektoriui svarbu turėti vadybišką požiūrį, strateginį mąstymą, gebėti atsirinkti prioritetus, juos susieti su biudžetu, o to dabar, mano nuomone, nėra. Patinka ar nepatinka, mes gyvename materialiame pasaulyje net ir tokioje vietoje kaip universitetas, kuris turi biudžetą, nemažus finansinius išteklius, jo siekiami tikslai turi koreliuoti su „vulgaria“ kasdienybe (biudžetais, pinigais, personalu, darbo užmokesčio politika ir kitais svarbiais dalykais).

Mums taip pat yra labai svarbu būsimojo Vilniaus universiteto rektoriaus ir Tarybos susiklausymas.

Netruks prabėgti penkeri Tarybos kadencijos metai. Kokį Vilniaus universitetą norėtumėte matyti po penkerių darbo Taryboje metų?

Tikrai nemanau, kad penkeri metai yra daug. Per tą laiką man asmeniškai būtų smagu ir svarbu pamatyti, kad stovima ant teisingų bėgių ir visa universiteto bendruomenė susitelkusi judėti teisinga kryptimi – man tai būtų labai didelis pasiekimas.

Kokį norėtumėte matyti Tarybos indėlį į universiteto gyvenimą?

Noriu, kad Taryba nebūtų pasyvus organas. Nenoriu, kad tiesiog susirinktų vieną kartą per ketvirtį, kaip reglamente liepta, patvirtintų „paukščiuku“ kažkokius dokumentus, kuriuos atnešė rektorius, ir išsiskirstytų. Taryba nekeis perdegusių lempučių, nemokės atlyginimų konkretiems universiteto darbuotojams, nepirks automobilių, nespręs ir kitų kasdienos problemų. Tarybos užduotis – kad ta didžiulė autonomija, kuri yra Vilniaus universitetui suteikta moksle ir studijose, derėtų kartu su atsakomybe. Kad laisvė būtų kartu su atsakomybe. Tai yra valstybės turtas, jos ištekliai, todėl atsakomybė Lietuvos Respublikai, kuri turi gauti naudą iš universiteto ne pelno požiūriu, o bendros visuomeninės gėrybės požiūriu, mano supratimu, yra pagrindinis dalykas. Taip aš suprantu Vilniaus universiteto atsakomybę visuomenei.

Tikiu, kad Taryba tokia ir bus.

Šį semestrą dėstėte VU TSPMI studentams ekonomikos pagrindus. Ar planuojate dėstyti ir kitą semestrą, ar neplanuojate mokslinės karjeros?

Dėstau rudenį, nes mano dėstomas kursas – pirmakursių susipažinimas su ekonomikos pagrindais. Pasižiūrėsiu, kokie bus kurso vertinimai, jei studentai bus labai nepatenkinti, tai net nedrįsiu jiems siūlytis, bet bus matyti – man miela dirbti su studentais, ypač pirmakursiais, jie dar štampų nesugadinti žmonės, nenukamuoti visur girdėtų „sermėginių“ tiesų, maloni auditorija, su kuria gali dirbti ir bandyti paaiškinti kai kuriuos dalykus arba tai, kad į kai kuriuos dalykus nėra atsakymų. Veikla su studentais man labai patinka.

O mokslinė veikla – galvojau apie tai keletą kartų, bet vis atsitikdavo taip, kad „nusimušdavau“ nuo to. Disertacijai parašyti, atrodo, užtektų profesinės patirties, bet visada kas nors pasipainioja ir taip nutolsta šis dalykas. Visada atrodo „ai, dar spėsiu, ai, dar palauks“. Planuoju nesistemingai, kaip ir daugelį dalykų, nes nesu tas žmogus, kuris labai kruopščiai planuoja ateitį, užtat taip ir išeina.

Kaip manote, suderinsite pareigas ir darbą Lietuvos banke ir Vilniaus universitete?

Manau, nesunkiai suderinsiu, esu tai aptarusi su banko valdybos pirmininku. Jeigu būtų kokių nors keblumų Lietuvos banke, būčiau nekandidatavusi į Tarybą. Darbas Taryboje nereikalaus labai dažnai nebūti banke. Tik dabar, veiklos pradžioje, itin intensyviai posėdžiaujame, vėliau režimas nusistovės, tad šiuo požiūriu paskaitas su darbu banke būna kebliau suderinti. Jokio interesų konflikto nėra ir būti negali. Todėl esu tikra, kad sunkumų kilti neturėtų.