Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dėstytojas, teisininkas dr. Arnas Paliukėnas – ne tik automobilių sporto entuziastas ir sporto teisės specialistas, bet ir Tarptautinės automobilių sporto federacijos (FIA) Sporto komisarų kolegijos pirmininkas. Ką tik jis ir vėl buvo oficialiai išrinktas būti komisaru artėjančiame Dakaro ralyje, kur jį nuvedė ilga karjera ir pasiekimai automobilių sporto srityje.
Jūs, kaip teisininkas, specializuojatės sporto teisėje. Kaip pasirinkote šią sritį?
Manau, kad viskas ir prasidėjo nuo automobilių sporto, kuriuo aš užsiimu jau daug metų. Taigi sporto teisė man visada buvo artima tema. Aš buvau ir Lietuvos automobilių sporto tarybos narys, ir ralio komiteto pirmininkas, paskui buvau ir Automobilių sporto federacijos Apeliacinio teismo pirmininkas. Tuomet kilo mintis, kad ir disertaciją iš to būtų galima apsiginti.
Kai dar tik rašiau disertaciją, kandidatavau į FIA, į Tarptautinio apeliacinio teismo teisėjo pareigas, ir man pavyko. Ten reikalingas ne vien teisininko išsilavinimas ir dalyvavimo bylose praktika, bet ir patirtis būtent sporto teisės srityje. Taigi tuo metu šis pasiekimas man buvo tikrai kažkas ypatingo, nes ten daugiau nebuvo žmonių iš tokios mažos šalies kaip Lietuva. Apskritai nebuvo nieko iš Rytų Europos. Mano kadencija prasidėjo 2014-aisiais ir tęsėsi ketverius metus.
Koks, jūsų nuomone, buvo didžiausias jūsų karjeros pasiekimas?
Manyčiau, kad didžiausias mano pasiekimas – teisėjavimas FIA Tarptautiniame apeliaciniame teisme, nes tai tikrai yra didžiulis pripažinimas ir aš ten buvau dvi kadencijas, iki 2021-ųjų pabaigos. Dabar turėjau dvejų metų pertrauką ir neseniai buvau patvirtintas iš naujo trečiai kadencijai.
Tai tikrai yra mano aukščiausias pasiekimas – ne Dakaras ir ne buvimas komisaru, nors apie tai dažniausiai kalbama.
Kalbant apie Dakaro ralį, kokios tiksliai buvo jūsų pareigos jame?
Komisarai automobilių sporte yra teisėjai, kurie nagrinėja bylas pirma instancija, varžybų metu. Būtent nuo varžybų pradžios iki pabaigos jie turi aukščiausią galią spręsti viską, kas vyksta varžybose. Jei kas nors yra nepatenkintas dėl komisaro sprendimo, byla gali keliauti į apeliacinį teismą. Taigi būtent tokios ir būna mano pareigos Dakare.
Aš esu ir komisaras kai kuriose tarptautinėse ralio varžybose, ir apeliacinio teismo teisėjas, tačiau, žinoma, jei į apeliaciją pakliūtų mano paties sprendimas, tą bylą spręsti turėtų kažkas kitas.
Kokius pažeidimus dažniausiai tenka nagrinėti?
Kadangi ralis yra techninė sporto šaka, dažniausiai tai būna techninių reikalavimų pažeidimai. Mes turime užtikrinti, kad sportas būtų sąžiningas. Kartais pasitaiko ir elgesio klausimai, taip pat gali būti nagrinėjami ne tik pačių sportininkų nusižengimai, bet ir, pavyzdžiui, tiekėjų. Kai užsakome iš gamintojo kokią nors įrangą, prekes, ne visada esame užtikrinti, ar su jomis viskas gerai, kol jos nepasiekia mūsų. Jei taip nutinka, kad prekė brokuota ar neatitinkanti reikalavimų – tiekėjui gali būti iškelta byla. Mes galime nagrinėti netgi varžybų vadovo ar bet kurio teisėjo nusižengimą.
Mums visiems gerai žinomas Dakaras yra tik pirmas iš penkių pasaulio ralio čempionato etapų, nors Lietuvoje jis ir yra žinomiausias. Aš, pavyzdžiui, 2023-aisiais buvau komisaras visuose penkiuose. Šią savaitę buvo paskelbti artėjančių Dakaro varžybų nuostatai, aš ir vėl oficialiai buvau paskirtas komisaru.
Ralis yra tikrai pavojingas sportas. Kokių pavojingų situacijų kyla sportininkams ir teisėjams jo metu?
Tikrai taip, automobilių sportas yra tokia sporto rūšis, kad jame bet kuriuo momentu gali kas nors atsitikti. Todėl yra keliami aukšti reikalavimai sportininkams, tačiau visiškai išvengti nelaimingų atsitikimų yra neįmanoma. Kartais jokiomis matematinėmis formulėmis neįmanoma apskaičiuoti, kaip automobilis galėjo išlėkti ir kokiu kampu į ką nors trenktis. Deja, Dakaras tikrai yra vienos iš tų varžybų, kurių metu kartais žūsta žmonės. Tarp jų ne tik sportininkai, bet ir stebintys žmonės – didelės dykumos visiškai aptverti neįmanoma, taigi jei trasoje netyčia atsiranda žmogus, kurio ten būti neturėjo – nelaimės išvengti sunku. Tokia situacija buvo ir praėjusių metų Dakare, kai žuvo ne žiūrovas, o asmuo, tiesiog buvęs dykumoje varžybų metu. Viskas priklauso nuo to, kokioje valstybėje ir kokioje teisinėje sistemoje vyksta varžybos, bet jei kalbama apie žmogaus žūtį – tokiu atveju dažnai atsiranda ir valstybės įsikišimas, policijos tyrimai, teismai. Tačiau vyrauja požiūris, kad jei netyčinė nelaimė atsitinka sportininkui siekiant rezultatų – jis negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.
Jūs taip pat dirbate ir advokatu, ir dėstytoju Teisės fakultete. Kaip pavyksta suderinti visas šias pareigas?
Taip, aš gyvenime darau daug. Pagrindinė mano veikla – advokato darbas, aš kasdien turiu po 2–3 posėdžius teismo salėse, taigi tai užima didžiausią dalį mano laiko. Be to, kaip Teisės fakulteto dėstytojas turiu nemažai darbo tiek rudens, tiek pavasario semestre, taigi tai irgi užima didelę dalį mano laiko. Tačiau man atrodo, kad dirbti savo Alma Mater ir perduoti žinias yra išties gera veikla. Jei taip atsitinka, kad tuo metu aš būnu paskirtas į kurias nors varžybas, tai kartais tenka vesti seminarus ir nuotoliniu būdu. Kad ir kaip tai skambėtų, aš automobilių sportą laikau savo hobiu, o ne pagrindiniu darbu, nes iš esmės tai yra savanoriška veikla. Taip, man varžybų metu būna padengiamos visos išlaidos, bet tai nėra įprastas darbas už atlygį. Gyvenime juk ne viskas yra apmokama, bet tai nereiškia, kad to neverta daryti.
Komentarų nėra. Būk pirmas!