Prof. Aurelijus Gutauskas. Asmeninio archyvo nuotr.

Iš Baltarusijos į Lietuvą patenkantiems migrantams taikomi žemesni standartai, o tai gali lemti, kad bus nepaisoma ir kitų pažeidžiamų grupių teisių, įvardijant tuos asmenis kaip grėsmę, sako Vilniaus universiteto (VU) Teisės fakulteto profesorius, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas Aurelijus Gutauskas. VU tinklalaidėje „Mokslas be pamokslų“ jis teisiniu požiūriu įvertino Lietuvos taikomą migrantų apgręžimo politiką ir prieglobsčio prašymo nagrinėjimo tvarką.

Migracijos krizė atnešė ir naujų terminų

Pasak prof. A. Gutausko, pernai pavasarį prasidėjus migracijos krizei, kurios metu iš Baltarusijos į Lietuvą pateko per 4 tūkst. migrantų, o dar tūkstančiai buvo apgręžti, išsiplėtė terminų įvairovė: kalbama ne tik apie neteisėtą migraciją, bet ir apie pabėgėlius, prieglobsčio prašytojus, neteisėtai į Lietuvos Respublikos teritoriją atvykusius ir joje esančius asmenis.

„Teisės srityje kalbėdami apie žmones, kurie neteisėtai patenka į kitos valstybės teritoriją, mes kalbame apie neteisėtą migraciją. Teisės požiūriu procesas įvardijamas taip: yra teisėta ir yra neteisėta migracija“, – sako profesorius.

Jis paaiškina, kad teisėta migracija vyksta tuomet, kai žmonės bando patekti į kitos šalies teritoriją turėdami darbo ar gyvenimo vizą, „ieškodami geresnio gyvenimo ir vėliau apeliuodami į prieglobstį“.

Vertindamas situaciją Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje, prof. A. Gutauskas sako, kad tai „nėra nei teisėta, nei neteisėta migracija“, kadangi Baltarusijos režimas migrantais naudojasi kaip politiniu įrankiu, jie prievartiniu būdu stumiami pažeisti nustatytą sienos kirtimo tvarką.

Profesorius atkreipia dėmesį, kad teisės požiūriu migrantai laikomi pažeidžiamais asmenimis: „Nes jie nemoka kalbos, atsidūrę svetimoje šalyje neturi dokumentų, jų atžvilgiu naudojama fizinė prievarta. Apie pažeidžiamumą kalbame kone prekybos žmonėmis kontekste. Jie daro nusikaltimą ir kartu tampa pažeidžiami. Todėl šioje vietoje kalbėti apie teisėtą ar neteisėtą migraciją yra labai sunku.“

Pasak prof. A. Gutausko, yra nustatyta daug atvejų, kai neleistinoje vietoje sieną kertantys pavieniai asmenys yra patraukiami baudžiamojon atsakomybėn.

„Tačiau išimtis yra tie atvejai, kai žmonės neleistinoje vietoje kerta sieną, bet automatiškai paprašo prieglobsčio. Tokia situacija sprendžiama apgyvendinant juos užsieniečių registracijos centruose ir vėliau nagrinėjant jų prašymą suteikti prieglobstį“, – sako jis.

Profesoriaus teigimu, šiuo metu apgręžiant migrantus jie nėra identifikuojami, galbūt individualių pokalbių metu būtų galima išsiaiškinti tikruosius jų motyvus.

„Galime nurašyti juos kaip ekonominius migrantus ir sakyti, kad jie nepretenduoja į prieglobstį. Nors tarp jų galima rasti žmonių, kurie yra pažeidžiami ir kuriems reikalinga humanitarinė pagalba, kurių prieglobsčio prašymas atitinka Ženevos konvencijos nuostatas“, – tikina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas.

Grėsmė kitoms pažeidžiamoms grupėms

2021-ųjų rugpjūtį Lietuvoje pradėta taikyta migrantų apgręžimo politika, kelianti daug diskusijų. Prof. A. Gutauskas teigia, kad šiuo atveju susiduriame su dilema tarp valstybės saugumo interesų ir žmogaus teisių pažeidimų: „Žmones, kurie per prievartą stumiami į mūsų teritoriją, stumiame atgal – jie siunčiami į niekur.“

Pasak prof. A. Gutausko, tokias valdžios institucijų priemones kaip apgręžimą, sulaikymą be teismo pradeda toleruoti ir visuomenė. Kalbama, kad migrantai – nusikaltėliai, teroristai, pilni ligų, kad jie kelia grėsmę.

„Neteisėtiems migrantams taikomi žemesni standartai nei kitiems asmenims, kurių teises privalome užtikrinti. Išauga tikimybė, kad ir su kitomis socialinėmis grupėmis, pavyzdžiui, nuteistaisiais, įvardijant juos kaip grėsmę saugumui, galima elgtis nepaisant žmogaus teisių“, – teigia jis.

Pasak teisininko, Lietuvoje laikomų migrantų situacija – prasta. Jie gyvena nežinomybėje dėl prieglobsčio suteikimo, dauguma tokių prašymų atmetami. Nėra lengva rasti vertėjų, šių asmenų teisė į informaciją yra pažeidžiama. Be to, anksčiau vyrai ir moterys būdavo apgyvendinami kartu, žiniasklaida pranešė apie kilusius konfliktus, fizinės ir seksualinės prievartos atvejus.

„Žinoma, kol neturime Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų, ar buvo esmingai pažeistos žmogaus teisės, galime tik prielaidomis kalbėti apie tai, ar pasiteisino žmonių apgręžimo ir sulaikymo be teismo politika“, – sako prof. A. Gutauskas.

Vis dėlto jis teigia, kad sprendimas apgręžti migrantus yra netobulas teisės požiūriu, tačiau priimtinas siekiant kontroliuoti situaciją tokiomis ypatingomis sąlygomis.

Įrodyti kaltę – sudėtinga

Teisininko tvirtinimu, akivaizdu, kad Baltarusijos režimas naudoja migrantus kaip politinį įrankį: remiantis Europos policijos biuro, Europos sienų ir pakrančių apsaugos agentūros „Frontex“ duomenimis, Lietuvai neįsileidus migrantų iš Irako, Minskas ėmė derėtis su Pakistano, Sirijos ir Afganistano valdžios atstovais: „Galima tikėtis, kad atsiras kitas migrantų srautas.“

Prof. A. Gutauskas sako, kad daugiausia migrantų gabenimu užsiima kriminalinio pasaulio atstovai, tačiau galima kalbėti ir apie Baltarusijos pareigūnų dalyvavimą nusikalstamame procese. Jie stumia migrantus į Lietuvos teritoriją, neleidžia jiems grįžti į kilmės šalis.

VU Teisės fakulteto dėstytojo teigimu, neretai sunku įrodyti migrantus nelegaliai gabenančių asmenų kaltę, nes jie teisinasi teikiantys pavežėjimo paslaugas. Ir nors už prekybą žmonėmis numatomas laisvės atėmimas iki 10 metų, „greičiausiai tuos asmenis taip elgtis skatina maža rizika ir dideli pinigai“.

Anot prof. A. Gutausko, Lietuvoje prasidėjus migracijos krizei, kilo ne viena iniciatyva keisti teisės aktus. „Kalbant apie užsieniečių teisinės padėties įstatymo pakeitimus, buvo sutrumpintos prieglobsčio prašymo procedūros. Tačiau nėra taip paprasta išnagrinėti individualią prieglobsčio prašytojo situaciją. Užtrunka įvertinti padėtį jo šalyje, jo paties interesus, ar tikrai jam kyla grėsmė“, – sako jis.

Profesorius teigia, kad jį nustebino institucijų sprendimas neleisti žiniasklaidos atstovams stebėti apgręžimo proceso.

„Jei žurnalistai matytų visą procesą, jį viešintų visuomenei, ko gero, ir pats požiūris į migrantus pasikeistų. Ir valdžios atstovai atrištų sau rankas parodydami, kad štai – kiekvieną atvejį vertiname individualiai, nėra jokių prievartos elementų, nepažeidžiamos žmogaus teisės.

Tačiau nėra aiškios procedūros. Neaišku, kiek trunka kiekvienas prieglobsčio nagrinėjimo atvejis, kokiais kriterijais remiamasi jį nagrinėjant. Sprendimai nesuteikti prieglobsčio nekuria precedentų. Tai – sąsajos su ekonominio migranto buvimu valstybėje neieškant sąsajų su konvencinėmis nuostatomis, kad žmogus atitinka prieglobsčio prašytojo statusą“, – sako jis.