Verslo, verslumo samprata laikui bėgant keitėsi: kas Lietuvos valstybės aušroje buvo pats pelningiausias verslas, šiandien būtų laikoma nelegalia veikla, reketu, paprasčiausiu plėšikavimu. Kadaise, viduramžiais, didžiavomės kunigaikščių sudaromomis prekybos sutartimis su kitomis Europos valstybėmis, jautėmės energingi ir daug galintys. Vėliau mūsų ekonominį entuziazmą laipsniškai užgesino nepalankios politinės aplinkybės, valstybės nuosmukis. Tad XIX a. pabaigoje prasidėjus tautiniam atgimimui lietuviai tarsi iš naujo mokėsi verslauti, į verslą, pridėtinės vertės kūrimą žiūrėti ne kaip į svetimtaučių primestą blogį ar tiesiog apgaudinėjimą, o kaip į skatintiną veiklą. Šis neigiamas požiūris į verslą, verslumą dar ir šiandien labai gajus. Taip mano pirmosios knygos apie Lietuvos verslo istoriją sudarytojas ir vienas iš autorių, rašytojas, žurnalistas, buvęs ilgametis savaitraščio „Veidas“ redaktorius, Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokyklos (VU TVM) absolventas ir alumnų klubo narys Liudvikas Gadeikis.

„Iki šiol nebuvo bandyta į istoriją pažiūrėti būtent šitokiu pjūviu. Į istoriją dažniausiai žiūrima kaip į valstybės, politikos istoriją. Yra atskirų ekonomikos šakų – pramonės, prekybos, žemės ūkio – studijų. Tačiau žvelgiant per ekonominio aktyvumo, verslumo prizmę net žinomi dalykai visai kitaip atrodo. Neseniai minėjome Lietuvos vardo tūkstantmetį. Save viešoje erdvėje bandome pozicionuoti kaip taikią, dorovingą, drovią tautą, kurios dvasią labiausiai atitinka Baltijos gintaro lašelis. Tačiau pačioje valstybingumo pradžioje garsėjome kaip karinga, ekspansyvi tauta. Buvome veržlūs, sumanūs, ekonomiškai aktyvūs, jokiu būdu ne nuolankūs ir lengvai pastumiami. Buvome su užmoju. Pavyzdžiui, XVI a. didikas Mikalojus Radvila Juodasis tvirtino, kad „už Vilnių nemokėtų nė 10 lenkiškų markių, jei Rygos miestas atitektų į priešo rankas“. Raskime dabar bent vieną politiką ar verslininką, kuris mąstytų tokiomis plačiomis kategorijomis“, – tvirtino L.Gadeikis.

Pasak L.Gadeikio, ekonominės energijos proveržių galima įžvelgti įvairiuose tautos gyvavimo tarpsniuose, net knygnešystėje. Žmonės, gabenę knygas, jas Prūsijoje pirkdavo už keliasdešimt kapeikų, o parduodavo kelis ar net keliolika kartų brangiau. „Jokiu būdu nenoriu sumenkinti tauraus knygnešio darbo, šios veiklos ideologinių paskatų, bet kažin ar vien dvasinių nuostatų būtų užtekę, kad tas sąjūdis būtų taip įsisiūbavęs“, – sakė rašytojas.

Knygos sudarytojo teigimu, jam seniai knietėjo pasiaiškinti, kaip ilgai niekam neįdomus buvęs kraštas, kurio net vikingai nelabai puolė, nes mieliau rinkdavosi kitas, turtingesnes žemes, staiga išsiveržė į priekį ir tapo žinomas visoje Europoje. „Kas tai lėmė? Vienareikšmiškai sakau: tik verslumo dvasia, stipri ekonominė energija“, – tvirtino knygos autorius.

Kad lietuviai visais laikais nestokojo verslo dvasios, įsitikinęs ir VU TVM direktorius Julius Niedvaras. Anot jo, mūsų šalies žmonės, ypač jaunimas, pastaruoju metu tampa ekonomiškai aktyvesni, kūrybingesni, kupini originalių idėjų ir minčių. Geriausias to įrodymas – tai studijas sėkmingai baigę ir daug pasiekę asmenys. „Džiugu, kad mūsų absolventai net į alumnų klubą susibūrė. Profesinių ir asmeninių ryšių palaikymas, keitimasis informacija – tai viena iš verslumo ugnį pakurstančių kibirkščių“, – teigė J.Niedvaras.

Knygos „Lietuvos verslo istorija“ mokslinis konsultantas − istorijos profesorius Alfredas Bumblauskas. Leidinio pristatymą – diskusiją apie Lietuvos verslą, jo formas atskirais istorijos laikotarpiais, raidą organizavo VU TVM alumnų klubas. Diskusija vyko „Vagos“ knygyne, įsikūrusiame „Ozo“ prekybos centre.