Vasarą gerai – vasarą būna atostogos. Ir toli gražu ne visi jas leidžia vartydamiesi Turkijos kurortų paplūdimiuose. Vilniaus universiteto Žygeivių klubo (VUŽK) nariai šią vasarą vėl daug keliavo ir pabuvojo įvairiuose pasaulio kraštuose – Rusijoje, Kaukaze, Tadžikijoje.

Karelija

Šiaurinės Rusijos srities – Karelijos – upėmis žygeiviai keliauja jau antrus metus iš eilės. Šį kartą plaukti baidarėmis išsiruošė net 14 klubo narių – 6 merginos ir 8 vaikinai. Kelionės tikslas – Sunos upė – toli nuo civilizacijos triukšmo ir kasdienių rūpesčių.

Žygis prasidėjo beveik prie pat traukinio stotelės Brusničnaja, Sukkozero ežere. Maršruto pradžioje buvo plaukiama beveik vien ežerais (Sukkozero, Gimolskoje, Čiudozero, Porosozero, Palvozero), o kita kelio atkarpa buvo įveikta Sunos upe. Irkluoti nebuvo nuobodu, nes pasitaikydavo įvairaus sudėtingumo slenksčių. Vieno jų – Niždannyj – įveikti vandenininkai nesiryžo dėl žemo vandens lygio, tačiau likusius mažiau sudėtingus slenksčius (iš viso 16) įveikti pavyko sėkmingai. Iš viso žygeiviai nuplaukė daugiau nei 170 km.

Karelija lietuvius pasitiko svetingai – vakarienės ir pusryčių meniu paįvairinti visuomet užtekdavo keptos žuvies ir šviežios bruknių ar mėlynių uogienės.

Pirmą kartą plaukiantiems buvo surengtos krikštynos (fuksų, beje, buvo 10 iš keturiolikos žygio dalyvių), švenčiami žygio dalyvių gimtadieniai, Žolinės. Kelionės pabaigą vainikavo pačių pasidaryta pirtis ant Sunos upės kranto.

Kaukazas

Du žygeiviai Gintarė ir Saulius kartu su dviem KTU turistų klubo „Ąžuolas“ nariais tris savaites bastėsi po Kaukazo kalnus, Bezengi rajoną. Slėniuose tvenkėsi debesys ir purškė lietus, tačiau alpinistai kopė aukščiau debesų (buvo pasiektos septynios viršūnės, visos aukštesnės nei 4 km).

Žygio pradžioje grupė apsistojo akmenuotoje pašlaitėje, vadinamoje Tioply ugol. Čia lietuvaičiai susidraugavo su rusų ir baltarusių alpinistais, prisiklausė smagių ir baugių istorijų apie nutikimus kalnuose. Iš stovyklos ketveriukė užkopė į tris viršūnes: Gidan-tau, Archimed ir Ukiu.

Vėliau, įkvėpta sėkmingų įkopimų, grupė patraukė link Bezengi sienos – įspūdingo 12 km ilgio ledo ir uolų masyvo, iškylančio virš ledyno daugiau nei 1,5 km. Čia alpinistai buvo nusižiūrėję piramidės formos viršūnę Gestolą, kurios pavadinimas, išvertus iš balkarų kalbos, reiškia „iš visur matoma“. Kelias dienas priešinęsi atšiauriam vėjui, įveikę ledo sieną, stačias uolas, sniego šlaitus, pakeliui dar įkopę į Bezimianaja viršūnę, visi keturi sėkmingai užlipo į Gestolą – 4860 m aukščio viršūnę. Leidžiantis nuo jos laukė dar viena – Lialverio viršūnė.

Kelionės pabaigoje žygeiviai dviese užkopė į kalną daug žadančiu pavadinimu – Panoramnaja. Stebėdamas nuo šios viršūnės atsivėrusius puikius Šiaurinio kalnų masyvo ir Bezengi slėnio vaizdus pagalvoji, kad nori sugrįžti čia dar ne kartą.

Altajus

Dar kartą sugrįžti greičiausiai norės ir šiais metais į tolimąjį Sibirą nusitrenkę žygeiviai. Į Altajų patyrę klubo nariai kartu pasiėmė daug naujokų. Šis žygis ir buvo surengtas tam, kad nauji žmonės pamatytų kalnus visai iš arti.

Trylikos žygeivių kompanija, pasidalijusi į dvi grupes, kelionę pradėjo kartu ir keletą dienų žygiavo Kučerlos upės slėnio miškais ir pievomis. Vėliau, prie Kučerlos ežero, grupės trumpam išsiskyrė – susipažinti su kalnais iš arčiau buvo numatytas nelabai sudėtingas penkių dienų pasivaikščiojimas. Čia abiem grupėms teko bristi per įvairaus dydžio ir gylio, bet vienodai šaltas upes ir upelius, pasigrožėti įspūdingais kriokliais ir dar įspūdingesnėmis viršūnėmis. Kelias vedė akmenų nuobirynais ir ledynais, ant kurių naujokams dar buvo surengtos kelios kalnų technikos pamokėlės. Įspūdžių daug. Abi grupės įveikė po kelias nesudėtingas 1A kategorijos perėjas.

Šiek tiek sudėtingesnė perėja Mrija (2A kategorijos) itin ilgam įstrigo žygio dalyvių atmintyje. Vienai grupei jos įveikti nepavyko dėl staiga pablogėjusių oro sąlygų ir smarkiai byrančių akmenų. Kita grupė šią perėją įveikė priverstinai – per lietų ir šaltį.

Pirmąją žygio dalį visi užbaigė gerokai pavargę ir sušlapę. Užsitęsusios liūtys, pasak rusų turistų, sukėlė didžiausią per paskutinius 20 metų potvynį šiame rajone ir gerokai pakeitė prieš tai regėtą kraštovaizdį – takeliai virto upeliais, viršūnes uždengė storas debesų sluoksnis. Tai gerokai pakoregavo didelius žygeivių planus – buvo nuspręsta nebekopti į aukščiausią Altajaus viršukalnę Beluchą (4506 m).

Nepaisant to, ši viršūnė buvo apžiūrėta iš kiek įmanoma arčiau. Taigi per Karatiurek (1A kat., 3000 m) perėją persivertę į Akemo slėnį, kai kurie žygio dalyviai dar rado jėgų pasivaikščioti po Akemo ledyną, nuo kurio jau visai iš arti galima pasigrožėti įspūdinga 1 km aukščio stačia Akemo siena, Altajaus karūna ir, žinoma, Beluchos viršūne.

Nepatenkintų žygiu neliko. Liko daug gražių nuotraukų, prisiminimų ir noras sugrįžti atgal – užkopti ir pamojuoti saulei nuo aukščiausios Sibiro viršūnės.

Pamyras

Tadžikijoje po centrinį Pamyrą šią vasarą keliavo dešimt labiausiai prityrusių klubo narių. Tarp jų buvo ir dvi merginos.

Ilgas ir sudėtingas maršrutas prasidėjo nuo nedidelės Poimazar gyvenvietės prie Vančo upės. Karšta vasara žygio nepalengvino – kai kuriuos ledynus ir perėjas įveikti buvo itin sunku. Net 2A kategorijos parėjose grupė susidurdavo su nepereinamais plyšių labirintais – teko gaišti laiką kabinant ne vieną virvę ir organizuojant perkėlas.

Per pirmas 16 žygio dienų sėkmingai pavyko įveikti 4 perėjas: Kašal–Ajak (2A, 4330 m), Integral (2B, 5380 m), Zamok Tamary (2A, 5200 m) ir Mušketova (3A, 6100 m), žygeiviai pasivaikščiojo RGO, Fedčenko, Malyj Tanymas, Ajudžilga ir Mušketova ledynais. Fedčenko ledynas ypatingas tuo, kad yra pats ilgiausias visame Pamyre.

Vėliau žygeiviai pasiekė Moskvino ledyną ir ant jo įsikūrusią tarptautinę alpinistinę stovyklą MAL. Iš čia grupė susiruošė kopti į vieną iš aukščiausių Pamyro viršūnių – Korženevskają (7105 m). Po trijų kopimo dienų viršūnę pasiekė visi dešimt grupės narių. Dar po kelių dienų grupė malūnsparniu nusileido į artimiausią miestelį – Džirgitalį. Čia žygis baigėsi, tačiau su Pamyru dar neatsisveikinta – juk aukščiausia Pamyre (7495 m) Komunizmo viršūnė dar neįveikta.