Nuo 2000 m. kasmet balandžio 26-ąją minima Pasaulio intelektinės nuosavybės diena. Ši diena pasirinkta dėl to, kad 1970 m. balandžio 26 d. įsigaliojo 1967 m. sutartis, steigianti Pasaulio intelektinės nuosavybės organizaciją (PINO, angl. WIPO). Šių metų balandžio 26-ąją PINO paskyrė kūrėjoms moterims. PINO generalinis direktorius Francis Gurry sakė: „Aš kviečiu visus visur užtikrinti, kad mes visi darytume viską, kas įmanoma, kad moterys aktyviau dalyvautų inovacijose ir kūryboje.“

Manau, kad didžiausia intelektinės nuosavybės vertė yra ta, jog ši nuosavybė (kaip, beje, ir materialioji, bet kiek kitaip) yra kaip laisvė, t. y. laisvos ir organizuotos visuomenės socialinės struktūros dalis.

Intelektinę nuosavybę kaip laisvę galima būtų vertinti dvejopai. Pirmiausia, ji padeda atskirti gamintojus, kūrėjus, prekybininkus, taip pat vienus produktus ir paslaugas nuo kitų. Intelektinė nuosavybė leidžia įmonei nematerialųjį turtą valdyti taip, kad jis padėtų ją atskirti nuo jos konkurentų. Labiausiai saugoma turėtų būti intelektinės nuosavybės skiriamoji funkcija – saviraiška savęs identifikavimu per kūrybą, žymenis, gaminius ir kitokią veiklą.

Kitaip tariant, ši nuosavybė įgalina jos turėtojus (kūrėjus (autorius, išradėjus, dizainerius), atlikėjus, prekių ženklų savininkus ir kt.) išsilaisvinti ir nepriklausyti nuo konkurentų. Ir atvirkščiai, kopijuojantis (ar imituojantis) sukausto savo elgesį, t. y. tampa priklausomas nuo kito, nuo jo žinomumo, nuo jo produkto, nuo kito reputacijos – nieko savo ir tikro. Priklausomybė ir neturėjimas savo – priešprieša rinkos ekonomikai.

Antroji intelektinės nuosavybės kaip laisvės pusė atsiskleidžia sukuriama laisvo vartotojų pasirinkimo galia. Jeigu pripažintume laisvę imituoti kitų kūrybos rezultatus, žymenis, naudotis nevaržomai suformuota reputacija, vartotojai prarastų svertus, kurie leistų jiems įgyvendinti tinkamai informuotą pasirinkimą.

Problema, o kartu ir įdomumas, kad gyvenime neegzistuoja tik viena vienintelė laisvė, jų yra ir daugiau. Ir dar įdomiau, kad laisvės nebūtinai tarpusavyje dera. O kadangi jos nebūtinai dera, žmonėms reikia ieškoti, kaip pasiekti darną.

Kiekvienai laisvei gali grėsti pavojus ją riboti, ir, aišku, pati laisvė, jeigu ji neribota, gali būti pavojinga visuomenei. Būtina, kad tiek vieni, tiek kiti ribojimai būtų proporcingi siekiamam tikslui. Matyt, intelektinės nuosavybės kaip laisvės ribojimų proporcingumo atskaitos taškas turėtų būti teisės į sąžiningą ir tvarkingą konkurenciją užtikrinimas ir kitų socialiai reikšmingų vertybių realizavimo garantavimas.

Probleminių klausimų kyla ir dėl santykio tarp intelektinės nuosavybės kaip visumos ir kitų socialiai reikšmingų vertybių (saviraiškos laisvės, efektyvesnės ekonomikos plėtros ir kt.). Neabejotinai artimiausiu metu politikai (labiau ES lygmeniu) daug dėmesio skirs tam, kad suderintų dabartinę intelektinės nuosavybės sistemą ir laisvesnę prieigą prie žinių – joms naudoti turės būti kuriami kiti produktai ar daromi tyrimai, keičiamasi jomis ir jos skleidžiamos nesudarant konkurencijos su pirminiais teisių turėtojais.

Nors intelektinės nuosavybės teisės yra suteikiamos kaip atlygis už kūrybą ir inovacijų diegimą, tokia nuosavybės teisių sistema gali būti laikoma tinkama tik tada, jei ji teikia naudą visuomenei. Ši nauda galėtų kilti iš kūrybos ar inovacijų skleidimo visuomenėje ir žinių perdavimo.

Pernelyg plati intelektinės nuosavybės objektų apsauga atskirais atvejais gali pažeisti kitus, ne mažiau reikšmingus teisinius gėrius, kurių svarba ne visada yra įvertinta intelektinės nuosavybės apsaugos stiprinimą akcentuojančiuose teisės aktuose. Šią problemą dar padidina tendencija papildomai sustiprinti intelektinės nuosavybės objektų apsaugą civilinių sutarčių pagrindu.

Pavyzdžiui, licencinėmis sutartimis autorių turtinių teisių apsauga dažnai yra išplečiama už įstatymuose numatytų ribų; o įstatymų numatytos autorių turtinių teisių išimtys panaikinamos arba apribojamos. Kita vertus, jeigu valstybių politikai pasiryžta labiau atlaisvinti prieigas prie žinių, neturėtų pamiršti, kad sąžininga ir teisinga būtų numatyti intelektinės nuosavybės teisių turėtojams kompensacijas už visuomenei reikalingą didesnę laisvę naudotis intelektine nuosavybe.

Mes visi priimdami sprendimus turėtume vadovautis sąžiningumu, pagarba vienas kito sumanymui, minties išraiškai, simboliui, išugdytai reputacijai. Įvairus pasaulis yra įdomesnis, motyvuojantis, skatinantis, ugdantis, informuojantis. Pasaulis be skirtumų žudo mąstymą, iškreipia konkurenciją, nemotyvuoja visuomenės. Kita vertus, intelektinės nuosavybės teisės politika akivaizdžiai pribrendo pokyčiams ir visų pirma intelektinės nuosavybės ir kitų socialiai reikšmingų vertybių pusiausvyros paieškai. To reikia, kad įsigalėtų darna tarp intelektinės nuosavybės objektų savininkų interesų ir visuomenės poreikių.