Gruodžio 13 d. 16 val. Vilniaus universiteto biblioteka kartu su Lenkijos institutu Vilniuje visuomenei pristatys parodą „Lietuva ir Lenkija bendroje valstybėje“, skirtą Žalgirio mūšio jubiliejui ir VU bibliotekos 440 metų sukakčiai.

„Populiarindami Vilniaus universiteto bibliotekoje Retų spaudinių skyriuje saugomą senosios spaudos paveldą (XV–XX a. pr.) organizuojame įvairias temines parodas istorinėje bibliotekos Pranciškaus Smuglevičiaus salėje. Prisimindami Lenkijos ir Lietuvos valstybių bendradarbiavimą ir ilgalaikį valstybinį bendrabūvį, o taip pat žinodami, kad šie metai yra jubiliejiniai Žalgirio mūšio metai – siekiame aktualizuoti buvusios Abiejų Tautų Respublikos istoriją šiuolaikinėje valstybių politinio, ekonominio ir kultūrinio bendradarbiavimo perspektyvoje“, – kalbėjo VU bibliotekos direktorė informacinei ir kultūros paveldo veiklai doc. dr. Marija Prokopčik. 

Lietuva ir Lenkija artimus ryšius vedybų ir sutarčių keliu užmezgė jau Gedimino laikais. Užsimezgusi komunikacija nenutrūko ir toliau buvo stiprinama. Lemtingas Žalgirio mūšis buvo laimėtas kartu su Lenkija – patikima sąjungininke. Kitas svarbus veiksnys – tai Jogailaičių dinastija. Lenkija, pakvietusi lietuvių kilmės dinastijos atstovą, susitapatino su ja. Dinastinės unijos ryšiais susietos valstybės dar labiau suartėjo. Lenkijos karaliai ir Lietuvos didieji kunigaikščiai buvo Kazimieras, Aleksandras, Žygimantas Senasis ir Žygimantas Augustas. Būtent XV–XVI a. Jogailaičių dinastijos įtaka buvo ryškiausia Rytų ir Vidurio Europos regione. Jos atstovai valdė ne tik Lenkiją ir Lietuvą, bet ir Čekiją bei Vengriją. Kita vertus, vyko aktyvi abiejų šalių diduomenės komunikacija, kuri padėjo Lietuvos didikams integruotis į Europos diduomenės aplinką. Lietuvai buvo gyvybiškai svarbi Lenkijos politinė, finansinė, karinė ir kultūrinė parama.

1569 m. Liubline tarp Lietuvos ir Lenkijos buvo sudaryta unija, lėmusi naujo politinio darinio – Abiejų Tautų Respublikos – susidarymą. Tai buvo naujas iššūkis Lenkijai ir Lietuvai. Atsirado bendras valdovas ir seimas. Užsienio politika taip pat turėjo būti derinama kartu. Tačiau Lietuvos diduomenė, matydama Lenkijos įtakos augimą, įvairiais būdais stengėsi užkirsti tam kelią ir išsaugoti valstybingumą, savo pareigybes ir žemėvaldą. Tad po Liublino unijos turėjo praeiti šiek tiek laiko, kad abi valstybės sugebėtų konstruktyviai tvarkytis. Respublikos egzistavimo laikotarpiu vis dėlto neišvengta ir įtampos židinių. Vienas tokių buvo vadinamoji Kėdainių unija 1655 m. sudaryta tarp Lietuvos ir Švedijos. Lietuvos politikai mėgino gelbėti valstybę nutraukdami uniją su Lenkija. Tačiau tai tebuvo trumpalaikis nepasiteisinęs žingsnis. Tačiau nepaisant prieštaravimų tarp Lietuvos ir Lenkijos didikų, valstybė gyvavo Liublino unijos dvasia iki pat žlugimo 1795 m.

Parodoje eksponuojami XVI–XVIII a. spausdinti ir rankraštiniai dokumentai, išryškinantys abiejų tautų istoriją, bendradarbiavimo ir laikinų kolizijų taškus. Parodoje tekstinė medžiaga derinama su vaizdine, todėl greta knygų eksponuojami ir žemėlapiai, miestų vaizdai, tematiką atspindintys vario raižiniai. Parodos eksponatai suskirstyti į grupes: Lietuvos ir Lenkijos kronikos, publicistiniai-poleminiai tekstai, teisiniai aktai, heraldika, valdovų portretai ir autografai. Šiomis eksponatų grupėmis siekiama atspindėti daugiabriaunę Abiejų Tautų Respublikos istoriją, parodyti jos dramatiškumą, neišpildytus planus ir siekius.

Paroda veiks VU bibliotekos P. Smuglevičiaus salėje iki gegužės.