Šiandien medijų ir informacinio raštingumo ugdymo svarba pabrėžiama ne viename svarbiame šalies strateginiame dokumente, tarp jų ir 2021–2030 m. nacionalinėje pažangos programoje. Informacinėms grėsmėms atspari ir raštingumo gebėjimus ugdanti visuomenė yra ir viena iš Lietuvos visuomenės informavimo politikos strateginių krypčių artimiausiems metams.

„Visapusiškai raštingas žmogus turi mokėti ne tik skaityti ir rašyti. XXI a. informacinis ir kibernetinis raštingumas tampa integruota pagrindinių, žmogui būtinų žinių dalimi. Būtų logiška, kad tokių žinių pagrindus suteiktų mokykla“, – įsitikinęs Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dėstytojas, informacinių karų ekspertas doc. Viktoras Denisenko.

Pradmenys būtini jau ikimokyklinukams

Specialistai neabejoja, kad kibernetinio saugumo tema ypač aktuali jaunimui. Paklaustas, nuo kada jauni žmonės yra pakankamai subrendę, kad galėtų mokytis, kaip atpažinti informacines atakas (netikras naujienas, propagandą ir t. t.), doc. V. Denisenko sako, kad reikėtų ne klausti, kada jie tam yra pakankamai subrendę, bet svarstyti, nuo kada privalu pradėti juos ruošti minėtiems iššūkiams.

Jis siūlo remtis Skandinavijos šalių patirtimi, kuri rodo, kad medijų raštingumo pradmenys gali būti integruoti jau į ikimokyklinį ugdymą. „Suprantama, priklausomai nuo vaiko amžiaus skiriasi ir informacijos pateikimo pobūdis, mokymo metodai. Vaikų darželyje ir pradinėje mokykloje tas žinias būtų protinga pateikti tam tikra žaidybine forma, o vyresnių klasių mokiniai (pradedant maždaug nuo 8–9 klasės) jau yra pakankamai subrendę, kad su jais būtų galima aptarti tuos iššūkius plačiau ir nuodugniau“, – sako propagandos ir netikrų naujienų tyrėjas.

Pandemija pagilino kibernetinio saugumo problemas

IT ekspertas, VU Kauno fakulteto partnerystės profesorius dr. Darius Dilijonas tvirtina, kad kasdienis gyvenimas jau neįsivaizduojamas be efektyviai funkcionuojančių IT technologijų, kurių diegimą ir aktyvų naudojimą dar labiau paspartino koronaviruso pandemija. Jos metu, pasak pašnekovo, išryškėję kibernetinio saugumo iššūkiai ir rizikos padėjo suvokti kibernetinio saugumo svarbą. „Jeigu iš jūsų kas nors pavogtų pasą arba gatvėje prašytų parodyti asmens kodą, tai jūsų reakciją būtų nesunku įsivaizduoti. O kaip su skaitmenine erdve? Joje savo asmeninius duomenis kažkodėl dalijame lengva ranka“, – klausia dr. D. Dilijonas.

Jis atkreipia dėmesį į jaunosios kartos susidomėjimą kibernetinio saugumo sritimi, tačiau mato tai ne kaip madingą tendenciją, o kaip pasaulio įvykius atliepiančią reakciją: „Nors jaunimas yra karta, užaugusi su technologijomis, daugiau laiko praleidžia skaitmeninėje erdvėje ir jiems įprasta suprasti skaitmeninių – nematomų, neapčiuopiamų dalykų svarbą, pandemijos metu pagausėjusios kibernetinio saugumo atakos paskatino dar labiau gilintis į kibernetinio saugumo sritį.“

Kibernetinių nusikaltimų skaičius nuolat didėja

Federalinio tyrimų biuro (FBI) 2021 m. ataskaitoje skelbiama apie pasaulyje kasmet vis augantį kibernetinių nusikaltimų skaičių. Jų sparčiai padaugėjo COVID-19 pandemijos metu: 2020 m. kibernetinių nusikaltimų skaičius padidėjo 41 proc., tai yra 15 proc. daugiau, palyginti su ankstesniais metais. Vienas iš kibernetinių nusikaltimų padarinių – finansiniai nuostoliai, kurie taip pat kasmet auga. Lietuvos bankų asociacijos duomenimis, 2021 m. elektroninių sukčių Lietuvoje gyventojams padaryta žala perkopė 10 mln. eurų, o tai sudarė du kartus daugiau nuostolių, palyginti su 2020 m.

Ant sukčių kabliuko užkimba ir išsilavinę, aukštas pareigas einantys asmenys. Sukčių auka gali tapti bet kuris iš mūsų. Nusikaltėliai dažniausiai pasitelkia nebrangias ir specifinių žinių nereikalaujančias priemones – sukčiavimo (angl. Phishing) atakas. Atakoms vykdyti pasirenkamas tinkamas laikas ir aktuali tema, o vartotojai, būdami išsiblaškę, skubėdami ir neįsigilindami į žinutės kontekstą, gali nevalingai atlikti kokį nors veiksmą: paspausti ant sukčių nuorodos, užsakyti paslaugas, pateikti konfidencialius duomenis ir pan.

Lietuvoje vyraujančios nusikalstamos veikos kibernetinėje erdvėje – elektroninis sukčiavimas, neteisėtas prisijungimas prie informacinės sistemos, neteisėtas elektroninių duomenų perėmimas ir panaudojimas.