Dažnas (pa)keleivis, tyčia ar atsitiktinai užsukęs į kava ir senomis knygomis kvepiantį knygyną „Mint Vinetu“, įsikūrusį sostinės centre, jame sutinka Zigmą Pakštaitį. Vilniečiams gerai pažįstamas lietuvių filologiją Vilniaus universitete studijavęs vaikinas pasiūlys ne tik kakavos, arbatos ar kokį gerą skaitinį jaukiam vakarui. Turėdami laiko, užklauskite jo apie literatūrą, fotografiją ar keliones. Įdomus pokalbis garantuotas.

Gali nerašyti – nerašyk

Skaitydamas retas kuris susimąsto, kiek metų buvo rašytojui, sukūrusiam tą tekstą. „Suvokėjas beveik niekada negalvoja apie laiko distanciją. Nebent jis – mokslininkas ar biografas. Jei atsitiktiniam skaitytojui paduosi R. M. Rilke’s eilėraštį, jis nemąstys, ar autoriui buvo 18, ar 31-eri, kai jį parašė. Todėl pradžioje tekstų nereikėtų publikuoti. Nemažai žmonių su pirmomis knygomis susigadina gyvenimą“, – apie norą bet kokiu atveju išleisti savo kūrybą mano Zigmas.

Pats Zigmas vadovaujasi sena ir laiko patikrinta išmintimi – rašyti tik tuomet, kai kitaip nebegali. Užuot automatiškai pylęs žodžius, jis laukia, kol eilėraščiai tiesiog atsitinka. „Tuomet juos užrašau. Dabar perėjau prie tokios „praktinės“ poezijos. Jei kažką užrašei, o šalia tavęs yra žmogus – jis tą eilėraštį ir patiria. Vėliau jo gali ir nelikti“, – pasakoja vaikinas.

Knygyne dirbantis Zigmas nemėgsta knygų, turinčių pretenzijų į realybę. „Ant nugarėlės skelbiama, kad šis romanas – istorija, galinti nutikti bet kam, galbūt ji vyksta su mano kaimynu… Tuomet to kaimyno ir klausiu (jis, beje, augina bites ir anūkų vestuvėms verda alų). Knygos – ne žmonių, o žodžių nuotykiai. Žmonės ir įvykiai sukuriami žodžiais. Todėl pats sakymas, kad knygoje atskleidžiama tikra istorija, apie tikrą žmogų ar tokia, kuri iš tikrųjų gali atsitikti, yra ne visai teisingas. Tuo rašymas ir žavus. Žodis savo stebuklo minutėje pralenkia realybę, materiją ir viską, kas yra NEžodis“, – įsitikinęs jis.

Istorijas Zigmas seka ir fotografuodamas. Jis teigia, kad artimiausią penkmetį sieja su fotografija. Brangindamas kiekvieną kadrą, Zigmas naudoja juostinį fotoaparatą. „Esu tinginys. Dažniausiai fotografuoju spalvotai, su juosta išgaunamos labai žavios spalvos. Kitu atveju reikėtų ilgai sėdėti prie kompiuterio ir bandyti jas išgauti photoshopu“, – juokdamasis kalba fotografas.

Lietuvių tremties vietose  

Pernai Zigmas dalyvavo ekspedicijoje „Misija Sibiras“. Su jo įspūdžiais ir nuotykiais galima susipažinti kultūros svetainėje „Literatūra ir menas“. Joje publikuotas vaikino ciklas „Sibiro dienoraštis“. Kodėl? Nes Zigmas jautėsi galįs šį tą papasakoti.

„Norėjau išsivalyti nuo kasdienybės ūžesių. Be to, norėjau patirti Rusiją. Per tremtį, per lagerius, per kaimus, per gamtą, joje tykančius pavojus. Iki tol ją pažinojau tik iš knygų ir pasakojimų“, – priežastis, lėmusias jo apsisprendimą užpildyti dalyvio anketą, vardija Zigmas.

Jei po tokios kelionės būtų galima išskirti vieną esminį, labiausiai įstrigusį momentą, jam nebūtų reikėję rašyti – užtektų vieno sakinio iš A. de Sent Egziuperi „Citadelės“. Šios knygos mintys keliautoją lydėjo per visą ekspediciją.

„Citadelėje“ visą laiką kartojosi šventovės metafora. Šventykla – tai miesto tylos saugykla. Ir buvo tokia akimirka: visi pavargę, nebeturėjo jėgų nei skųstis dėl pūslių, nei dejuoti dėl karščio. Mes tiesiog tylėjome ir ėjome. Tuomet tame tylėjime, medžių mirguliavime ir vandens žvilgėjime atsiskleidė toji šventykla“, – prisimena Zigmas.

Jokio praktinio požiūrio

Humanitarines studijas vaikinas rinkosi todėl, kad tikėjo, jog jos pirmiausia turi puoselėti dūšią. „Pačioje literatūroje gali sudėti didelį kiekį išminties be pretenzijos į išmintį. Tu augi, bet to augimo iš tikrųjų negali apčiuopti. Neketinau mokytis amato, norėjau galvoti  ir daugiau ar mažiau būti laimingas“, – teigia Zigmas.

Anot jo, kiekvienas filologiją studijuoti ateinantis žmogus turėtų nusiteikti, kad ji sujauks jo protą. „Humanitariniai mokslai nuodija protą ta prasme, kad paskui labai sunku „normaliai“ gyventi. Sunku kalbėtis su „normaliais“ žmonėmis, nes toks pats jau nebesi“, – samprotauja jis.

Anksčiau Zigmas tikėjo, kad humanitariniai ir tikslieji mokslai – du skirtingi ir nesuderinami dalykai. Tačiau laikui bėgant pajuto, kad viskas savo esme labai susiję. „Kartais su vienu bičiuliu, fizikos magistrantu, susėsdavome ir kalbėdavomės apie tokius dalykus kaip kvantinė lauko teorija arba vakuumas. Nesvarbu, kad aš – humanitaras ir nieko fizikoje nesuprantu. Pradėjau gaudytis ir suvokiau, kad iš tikrųjų mes kalbame apie tą patį“, – mano jis.