-
E. Kurausko nuotr.
Akademiko prof. Zigmo Zinkevičiaus knygoje išsamiai aptariama pirmykštė Lietuva, davusi būsimajai valstybei pavadinimą, kitos rašytiniuose šaltiniuose minimos lietuvių žemės: Deltuva, Nalšia, Upytė, Šiauliai, Karšuva, Knituva, geografiniai žemaičių ir aukštaičių pavadinimai, aiškinama, kodėl lietuviai buvo pakrikštyti paskutiniai.
Kadaise buvusioje didžiulėje daugiatautėje senosios Lietuvos valstybėje gyveno labai gausi lietuvių tauta, sugebėjusi išlaikyti savo valdžioje didelę teritoriją ir būti teisinga visiems jos gyventojams. Visa tai atskleidžiama remiantis kalbos, mokslo, archeologijos, etnologijos ir antropologijos tyrimų duomenimis.
Knygoje „Lietuviai. Praeities didybė ir sunykimas“ kalbama apie Liublino uniją ir paskutinį Abiejų Tautų Respublikos laikotarpį, trukdymą sukurti tautinę valstybę ir sostinės užgrobimą, Vilnijos sulenkinimą, Sovietų Sąjungos žlugimą.
Daug vietos skiriama Mažajai Lietuvai, kuri daugiau kaip septynis šimtmečius valdyta vokiečių. Aprašomas Antrasis pasaulinis karas, pokario trėmimai į Sibirą, priverstinė kolektyvizacija, sugriovusi klestėjusią krašto ekonomiką ir nuskurdinusi kaimą, Stalino sukurtos blogio imperijos žlugimas, Michailo Gorbačiovo pastangos ją reformuoti, viešumo ir pertvarkos idėjos, pagreitinusios jos pabaigą.
Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2013, 504 p., iliustr., ISBN: 978-5-420-01724-1.
Komentarų: 1
2013-12-23 13:26
Alvinas“_Kadaise buvusioje didžiulėje daugiatautėje senosios Lietuvos valstybėje gyveno labai gausi lietuvių tauta, sugebėjusi išlaikyti savo valdžioje didelę teritoriją ir būti teisinga visiems jos gyventojams_”
Kai perskaitai tokį knygos anonso sakinį, tai nusišypsai ir…žinai, kad tos knygos nenorėsi skaityti. Nes gyvenimas yra baigtinis, tad švaistyti laiką istorijos mitams (savo paskirtimi, dvasia ir “moksliškumu” primenantiems nacistų Ahnenerbe instituto kurtas utopijas apie senovės arijų-nordų-germanų genčių išskirtinį dvasingumą, kilnumą, darbštumą ir dorumą) būtų nedovanotina.
Ir keista, ir juokinga, kad mes linkę neigiamai vertinti vokiečių arba rusų okupacijas bei baltų žemių valdymus, bet kartu aukštiname savo protėvių teritirines ekspansijas, okupacijas ir kolonizacijas. Kažin kaip akad.Zinkevičiui patiktų, jei jos knygos anotacijos sakinys būtų “pataisytas” šitaip: “Daug vietos skiriama Mažajai Lietuvai, kuri daugiau kaip septynis šimtmečius _išmintingai_ valdyta vokiečių, _sugebėjusių būti teisingais visiems jos gyventojams_”? Spėju, kad jis pasipiktintų dėl tokios “romantinės” interpretacijos. Va, būtent!