Vilniaus universiteto bibliotekos III aukšte nuo vasario 15 d. iki kovo 31 d. veiks ilgametės VU bibliotekos Restauravimo skyriaus darbuotojos Zitos Šliogerienės fotografijų paroda. Kalbamės su autore apie jos parodą ir meilę fotografijai.

Kodėl fotografija?

Todėl, kad dangumi plaukia debesys, todėl, kad nepaprastai gražūs saulėtekiai ir saulėlydžiai, todėl, kad rugpjūtį ar rugsėjį miškai ir miesto gatvės paskęsta rūkuose, todėl, kad pilnos gatvės žmonių… galėčiau vardyti dar daugybę panašių dalykų; o svarbiausia – todėl, kad man tai daryti velniškai smagu.

Fotografija man – kalbėjimas. Kalbėjimas kitokia, ne verbaline, o daug išraiškingesne ir universalesne vaizdų kalba.

Kada pradėjote fotografuoti?

Fotografuoju dar tik ketverius metus (bent jau kaip fotografė esu jauna). Fotografijos stebuklas – akimirkos, kuri niekados nepasikartos, sustabdymas – traukė jau seniai, tačiau tikriausiai gąsdino juostiniai fotoaparatai. Su skaitmeniniu – viskas daug paprasčiau. O gal tiesiog nebuvo atėjęs laikas.

Kaip fotografuojate? Einate į „medžioklę“?

Pirmenybę atiduodu nerežisuotai nuotraukai, todėl tiesiog ieškau arba laukiu įdomesnio kadro. O į „medžioklę“ specialiai nesiruošiu, tik į darbą išeinu beveik visada su fotoaparatu ir truputį anksčiau, išlipu dviem ar keliom stotelėm arčiau. Po darbo taip pat neskubu namo – mėgstu paklaidžioti vakarėjančio Senamiesčio gatvėmis –  patinka miesto gatvių horizontalės ir architektūros vertikalės.

Kokie Jūsų mėgstamiausi motyvai?

Nors fotografuoju ir gamtą – peizažus, vabalėlius ir gyvūnėlius, paukščius,  tačiau mane labiausiai traukia žmonės. Gana retai fotografuoju jaunus žmones. Mano fotografijose dažniausiai senų žmonių ir vaikų veidai ar siluetai. Kaip aš sakau – seni jau nemoka, o vaikai dar nemoka pozuoti. Savotiškai laisva, nesuvaržyta laikysena, išraiškingumu ypač traukia užribio žmonės. O jeigu vienu sakiniu – pagrindinis mano fotografijų motyvas yra gyvenimas.

Kaip reaguoja žmonės?

Fotografuodama stengiuosi, kad žmogus to nepastebėtų. O jeigu pastebi, reakcijos būna įvairios – vieni užsidengia veidą, pradeda mojuoti rankomis, kiti pradeda pozuoti, porą kartų buvau apšaukta, pasitaiko ir kurioziškų situacijų.

Ar fotografuojate kolegas ir savo artimuosius?

Kolegas ir artimuosius fotografuoju gana retai, o dar rečiau pavyksta geros nuotraukos. Gal dėl to, kad jie per arti. Nors esu padariusi porą neblogų vyro portretų „iš nugaros“.

Kaip per tokį trumpą laiką tiek daug pasiekta?

Apie pasiekimus negalvoju. Iš pradžių apskritai maniau, kad fotografuosiu tik sau, bet po poros metų Raimondas Malaiška prikalbino išsiųsti keletą fotografijų į Austrijoje vykusią tarptautinę parodą. Šioje parodoje buvo eksponuotos, rodos, keturios mano nuotraukos. Įsuko šitas savotiškas žaidimas – nuotraukų atrinkimas, spausdinimas, rezultatų laukimas – ir toliau gana sėkmingai greta fotografijos profesionalų dalyvauju tarptautinėse parodose Austrijoje, Ispanijoje, Katare, Ukrainoje. Nemažai mano fotografijų publikuota „Dialoge“, „Naujojoje Romuvoje“.

Kaip į Jūsų pomėgį žiūri šeima?

Mano šeima nedidelė – tik aš ir vyras Arvydas (VU Filosofijos fakulteto profesorius A. M. Šliogeris – red. past.). Arvydas ir pats fotografuoja, tai šitą mano pomėgį ne tik toleruoja, bet ir palaiko. Kartu fotografuojame, kartu esame surengę parodą, savaitraštis „Dialogas“ išleido 2011 m. kalendorių su mano nuotraukomis ir Arvydo tekstais. Arvydo „Bulvės metafizikos“ viršelyje panaudota mano nuotrauka.