Mandagiai manęs paklausė, girdi, klausimas tikriausiai ne itin patogus, bet įdomus:

Ne paslaptis, kad gausus būrys žurnalistikos studijas baigusių asmenų pastaraisiais metais intensyviai darbą žiniasklaidos priemonėse keitė į veiklas ryšių su visuomene srityje. Galima kalbėti apie ekonomines ir politines to priežastis, tačiau kyla klausimas: kokios galimos šio proceso pasekmės? Kaip ši „migracija“ gali atsiliepti žiniasklaidos kokybei ir žiniasklaidos ir ryšių su visuomene „sankirtai“? Ar tokia situacija neprisideda prie ribos tarp žiniasklaidos ir ryšių su visuomene veiklos trynimo?

Apie tai, kodėl žurnalistai palieka žurnalistiką, Lietuvos viešojoje erdvėje diskutuota jau prieš gerą dešimtmetį. Tada labai populiaraus žurnalo „Veidas“ vyriausiasis redaktorius Aurelijus Katkevičius kartu su savo buvusiais kolegomis žurnalistais įsteigė ryšių su visuomene agentūrą, žinomi televizijos, nacionalinių dienraščių ir populiarių leidinių žurnalistai kūrė ryšių su visuomene bendroves. Tuo metu nemažai gabių ir talentingų žurnalistų iš įvairių žiniasklaidos sričių, ypač spaudos, perėjo dirbti į ryšių su visuomene kompanijas arba tapo atskirų politikų, partijų, valstybinių institucijų bei privačių kompanijų atstovais spaudai.

Taigi tas metas laikytinas savotišku vartų atidarymu žurnalistams įžengti į kitą informacijos vadybos sritį. Ryšių su visuomene veiklos sritį. Beje, tuo metu į viešojo kalbėjimo lauką net termino ryšiai su visuomene nenorėta įsileisti. Trafaretiniu, šiandien sakytume, google vertimu pasinaudojus, ši veikla buvo vadinama viešaisiais ryšiais (tarsi demokratinėje visuomenėje esti ir „slaptųjų ryšių“…).

Kodėl taip įvyko? Bent XXI a. pirmojo dešimtmečio pirmaisiais metais buvo ieškoma tiek politinių, tiek ekonominių priežasčių. Ir manyčiau, kad tuo metu, kai į žiniasklaidą kelią pradėjo skintis copy-paste principas, kada redakcijos per dieną gaudavo per kelis šimtus pranešimų spaudai ir jais, nė kiek netaisytais, pradėjo kamšyti savo tuščius plotus, mąstantys žurnalistai, būtent tikri profesionalai, pradėjo ieškoti kitų veiklos sričių, kur galėtų būti reikalingas jų minties darbo rezultatas. Taigi pirmiausia glūdėjo psichologinė priežastis. Politikai ar politikieriai, suprantama, visada savo darbų propagandai ieško puikių atlikėjų… Tačiau kita, ekonominė priežastis, man regis, nėra tokia svarbi profesionalui, kuris negali profesionaliai reikštis ten, kur dirba. Taip jis iš savo profesinės erdvės išstumiamas ieškoti kitos savo saviraiškai ir veiklai. Tad, man regis, tokios istorinės, politinės ir ekonominės sąlygos žurnalistams susiklostė 2000–2005-aisiais.

Na, o šiandien, man atrodo, reikėtų apmąstyti visai kitą dalyką. Regis, reikia aptarti ir įvertinti,  ką ryšių su visuomene srityje per pirmąjį XXI a. dešimtmetį pakeitė į ją įsilieję žurnalistai profesionalai. Matyt, atsakyti į tokį klausimą reikėtų gilios analizės ir net tam tikrų specifinių tyrimų (tik kad būtų kam juos palaikyti; bent jau morališkai!). Tačiau bent keliais sakiniais galima būtų pasakyti, kad per pastarąjį dešimtmetį ryšių su visuomene veikla šalyje tapo gerokai profesionalesnė (netgi pranešimai spaudai tokie, kad, objektyviai vertinant, nėra ko jų labai taisyti – sic!). Per tą laiką Lietuvos aukštosiose mokyklose atsirado ne viena ne tik bakalauro, bet ir magistro ryšių su visuomene studijų programa. Vadinasi, jau yra tam tikra geros, vertos visuomenės dėmesio, praktikos bazė! O prie jos puoselėjimo, būkim teisingi, prisidėjo būtent žurnalistai praktikai.

Žinau, kad, žongliruojant žodžiais, mėgstama greituke tarti – dvi barikadų pusės. Man pačiai, kaip praktikei, teko dirbti abiejose. Ką galėčiau pasakyti apie savo patirtį in summa. Šiandien kiek nutolusi nuo abiejų, matau, kad jos abi ne tik skirtingos, bet ir labai artimos, jei pagrindiniu dėmeniu laikysime informaciją ir jos vadybą.

Be abejo, kiekviena sritis turi savo specifiką, tam tikrų ypatumų, tačiau regime, kad šiuolaikinis pasaulis ir gyvenimo tempas tarp daugelio sričių trina tam tikras ribas, ir tenka ne tik stebėti, bet ir patiems įsilieti į daugelį integracijos procesų.

Taip pat nematau realaus pagrindo žurnalistikos priešpriešinti ryšių su visuomene sričiai. Be abejo, tai labai plati tema, ir, ko gero, kiekvienas savo srities profesionalas rastų daugybę argumentų, kuriais bandytų nurungti oponentą. Tačiau ir čia nematau esminio veiklos ar profesinio konflikto. Nebent būtų galima numanyti, kad konfliktas tarp šių sričių galėtų kilti tik žvelgiant iš „vienadienio verslo“ pozicijų ir profesinės etikos kodekso.

Taip pat nenorėčiau mistifikuoti jokių atskirų veiklos informacijos vadybos sričių. Mano manymu, toji mistifikafikacija ir „sąmokslo teorijos“, kurioms esame labai pagaulūs, lengvai apsigyvena tarp mūsų tik todėl, kad visų komunikacijos sričių profesionalų rafinuotai nutylima, jog pirmoji valdžia tiek vartotojui, tiek piliečiui yra Jos Ekscelencija Informacija.

Todėl kaskart prakalbus apie ją aplink kanalus, kuriais ji yra perduodama, aplink profesionalus, kurie reguliuoja jos (t. y.  informacijos) srautus, viskas ir sukasi.