Vilniaus universiteto žurnalistų kalvė viena iš nedaugelio gali sau leisti rengti papildomas kūrybines atrankas į bakalauro studijų programą. Apie tai, kaip sekasi rengti geriausius šalyje visuomenės informavimo specialistus ir kaip reiktų vertinti televiziją ir su ja susijusius procesus, kalbėjomės su Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto direktoriumi, televizijos ekspertu prof. Žygintu Pečiuliu. Jo nuomone, televiziją bei visuomenę morališkai gali išgelbėti didesnė žurnalistų bei prodiuserių atsakomybė, o Vilniaus universiteto žurnalistų ruošimo privalumai – dėstytojai, studijų programa bei materialinė bazė.

Kokie esminiai skirtumai tarp žurnalistikos studijų Klaipėdos universitete (KU), Vilniaus universitete (VU) ir panašių Vytauto Didžiojo universitete (VDU)?

Kadangi aš ten nestudijavau, sunku nusakyti, nes spręsti apie studijų kokybę galima įvairiai: gali atversti studijų programas, gali pavartyti sandus ir gali pats studijuoti, iš tikrųjų ten būti. Užrašytas gražus pavadinimas – ne rodiklis. Jei lygintume Vilnių su Kaunu, tai VDU  rengia  žurnalistikos magistrus ir daugiau orientuojasi į teorines komunikacijos procesų studijas. Rengdami magistrus, mes neapleidžiame teorinio parengimo, bet  pastaruoju metu perėjome nuo gilinamųjų studijų į plečiamąsias. Baigusiems kitas specialybes suteikiame naujų kompetencijų.  Bandome įgyvendinti koncepciją, jog pirmiau studentai įgytų kitą specialybę ir tik po to mokytųsi žurnalistikos.

Dabar VDU pradėjo taikyti naują praktiką, rengia viešųjų ryšių  ir žurnalistikos bakalaurus. Šį principą galima suvokti, nes ir vienu, ir kitu atveju tai – informacijos rengimas ir perdavimas, tačiau mes  gal kiek konservatyviai laikomės pozicijos, jog viešieji ryšiai ir žurnalistika yra tarsi dvi barikadų pusės ir painioti šių dalykų nenorėtume. Nors studentus bent viename semestre supažindiname su viešųjų ryšių problematika.

Jeigu kalbėtume apie KU, jame teko keletą metų dėstyti, tai irgi parodo tam tikras dėstytojų stygiaus problemas, ypač teoretikų. Taip pat menkoka  materialinė  bazė. Manyčiau, jog ir dėstytojais, ir studijų programa, ir materialine baze turime tam tikrą pranašumą.  Kita vertus, KU žurnalistikos studijų programą kūrė buvęs VU  Žurnalistikos instituto darbuotojas, todėl galime įžvelgti tam tikrą VU tradicijos tąsą.

Žurnalistika kaip papildomas dalykas dar dėstomas ir Šiaulių bei Vilniaus pedagoginiame universitetuose.

Gilinamosios, plečiamosios studijos… O ar norint būti žurnalistu vis dar reikės baigti žurnalistiką?

Kai kas pradeda abejoti, ar iš tiesų reikės profesionalių žurnalistų, kai dabar aktyviai plėtojasi pilietinė žurnalistika. Tačiau, mano galva, profesionalių žurnalistų visada reikės. Egzistuoja saviveiklinis teatras, šokių būreliai, chorai, tačiau dėl to profesionalūs teatrai neužsidarė. Čia reikėtų atskirti saviraišką, pramogą, laisvalaikio praleidimo formą ir profesionalią veiklą. Sakykime, pilietis laisvalaikiu užsimanė pabandyti žurnalistikos, jis vieną dieną kažką nufotografavo, kažką parašė, o kitą dieną gal jam nebus nuotaikos, gal jis norės eiti šokti ir dainuoti. Negi liksime be informacijos? Todėl ir turi išlikti profesionalios tarnybos, kurios informaciją teiktų taip, kaip elektrinės 24 valandas per parą teikia elektros energiją.  

Ar baigę žurnalistikos studijas Vilniaus universitete žurnalistai yra pakankamai kvalifikuoti ir paruošti darbo rinkai?

Šito reiktų klausti ne manęs, o darbdavių. Tačiau  įsivaizduoju, jog ir jų atsakymas būtų labai paprastas. Universitetas negali paruošti studento visiems atvejams, nes kad ir kiek mes mokytumėmės pagal tam tikrus atvejus ir tam tikrus standartus, vis dėl to kiekvienas turi savo reikalavimus, redakcijos turi savas taisykles. BBC turi savo reglamentą, kaip turi būti pateikta informacija, Kanados radijas ir televizija savo. Panašius rašytus ar nerašytus nurodymus turi ir mūsų redakcijos. Skiriasi informacijos pateikimas, pavardžių rašymas, pavadinimų komponavimas – tai yra vidinės taisyklės. Mes nerengiame žmogaus konkrečiai darbovietei ar konkrečiam darbui.

Nematau jokios tragedijos, jei buvęs mūsų studentas keletą mėnesių arba visus metus bando prisitaikyti prie tos sistemos. Būtų daug blogiau, jei mes išmokytume studentą tik  atlikti tam tikrą judesį kaip prie konvejerio. Mes rengiame žmones, kurie išmano bendruosius informacijos  rinkimo ir pateikimo principus.

Mokome ir kalbame apie objektyvumo principus, informacijos pliuralizmą, įvairių nuomonių pateikimą, nešališkumą, o nuėjęs į redakciją, netgi per pirmąją praktiką studentui liepiama rašyti užsakomąjį straipsnį, jo tekstuose  prirašoma  nebūtų dalykų. Kai mūsų studentai nenori sutikti su tuo, tada ir pradedama mėtyti akmenis į mūsų daržą, sakyti, ką mes čia ruošiame ir panašiai. Kita vertus, esu dėkingas redakcijoms, kurios išmoko tų dalykų, kurių mes nepajėgiame išmokyti.  Būtina, jog įgiję  teorinių žinių, studentai turėtų praktikos galimybę, suprastų, ką reiškia stovėti eilėje prie montažinės, kaip atrodo, kai tau politikas prieš nosį  užtrenkia duris. Šito teoriškai nepaaiškinsi

Vienas informacinėje agentūroje dirbantis kolega nuolatos mosuoja faktu, jog vieną kartą mūsų studentas nežinojo, kas aukščiau pagal pareigas: Premjeras ar Seimo pirmininkas. Anot jo, tai didžiulė mūsų studentų rengimo spraga, kad  Žurnalistikos institutą  reikia uždaryti. Man labai nepatinka toks žurnalistų kategoriškumas. Juk gal studentas paskaitą praleido, gal jis visiškai nesidomi politika – visko čia būna.

To kolegos, kuris kritikuoja, visada klausiu, ar jis turi, apie ką pakalbėti su mūsų studentu? Ar turėtų apie ką padiskutuoti? Man tai daug svarbiau nei pavienių datų ar faktų kalimas. Norime, jog mūsų studentai būtų imlūs, gal šiek tiek diletantiški, bet žinotų, kur rasti informaciją ir domėtųsi įvairiausiais dalykais.

Ar sunku žurnalistikos absolventui susirasti darbą?

Bent jau prieš krizę didelių problemų nebūdavo. Jei ir dirbdavo ne žurnalistinį darbą, tai įsidarbindavo viešųjų ryšių ar reklamos agentūrose. Ir per televiziją, ir užėjęs į kokią nors įstaigą ar atvažiavęs skaityti paskaitą matau mūsų absolventus ir  manau, jog jie turi tam tikro universalumo ir geba  prisitaikyti prie kintančių situacijų.

Ar stebite, kaip sekasi baigusiems universitetą žurnalistams?

Be abejo. Anksčiau netgi yra tekę Lietuvos radijuje ir televizijoje  dirbti kartu su savo studentais, kartais jie  ateina interviu imti. Daug mūsų absolventų dirba televizijos, radijo, interneto, spaudos redakcijose.  Tenka dirbti įvairių kūrybinių konkursų komisijose. Tarp dalyvių ir  laureatų taip pat labai daug mūsiškių. Tuo pačiu neneigiu, jog tarp tų, kurie mulkina auditoriją, spaudžia reitingus, apgaudinėja skaitytojus ir žiūrovus, yra ir mūsų absolventų. Per tiek metų  tiek žmonių, todėl  tarp mūsų absolventų yra  ir verslininkų, ir politikų,  premijas gavusių ir teistų…

Kuo skiriasi žurnalistų rengimas Lietuvoje nuo užsienio praktikos?

Esu buvęs stažuotėse Šveicarijos, Prancūzijos universitetuose, iš arčiau domėjausi  Kanados  žurnalistų rengimo sistema. Keletas mūsų bakalauro ir magistro studentų rašė darbus, kuriuose lygino Lietuvos ir užsienio žurnalistų rengimo sistemas. Mes ypač akcentuojame, jog žurnalistas turėtų būti išsilavinęs žmogus, išmanyti savo šalies istoriją, žinoti visuomeninius ir kultūros procesus. Mums atrodo svarbūs lietuvių kalbos ir literatūros pagrindai – tai yra netgi sovietiniais laikais puoselėta VU tradicija. Kad ir kiek ten daug propagandos būta, bet literatūra ir kalba visada buvo svarbūs dalykai. Manome, jog gerų tekstų skaitymas žurnalistui niekada nepakenks. Iš esmės mes manome, kad žurnalistika nėra vien amato įvaldymas, nors tokių žurnalistikos mokyklų  yra.  Nebūsi geras žurnalistas, jei neturėsi bendrakultūrinio, bendrapolitinio suvokimo.

Problemos užsienyje panašios. Kai pas mus  lankėsi užsienio ekspertų grupė ir  klausinėjo apie tam tikras problemas, mačiau, kaip šypsojosi profesorius iš Mančesterio, kuris kartu yra ir vizituojantis profesorius  Amerikos universitetuose. Visur iškyla panaši dilema: viena vertus, universitetas yra konservatyvi žinių kalvė, kita vertus, žurnalistika yra praktinė veikla. Žurnalistas turi greitai bėgioti,  turi būti imlus, bet ir  privalo turėti teorinį pamatą.  Tai ne taip paprastai suderinama.

Verta paminėti ir dėstytojų problemą. Dėstytojai universitete privalo užsiimti mokslu, rašyti disertacijas, įgyti mokslo laipsnius ir  vardus. O  žurnalistikos studentui labai didelį įspūdį daro praktikai,  dirbantys  laikraščiuose, matomi per televiziją. Tačiau mes ne kiekvieną populiarų  žurnalistą galime pakviesti dėstyti, nes dažnai jis netgi neturi  magistro laipsnio.

Pakalbėkime dar šiek tiek apie televiziją. Jūs – televizijos ekspertas. Kaip manote, ar jos įtaka šiuolaikiniam žmogui vis dar didelė?

Įvairiai. Kai kas ją visiškai laidoja ir spėlioja, kada ji  mirs. Kita vertus, neseniai dalyvavau disertacijos gynime Klaipėdoje, kur buvo pristatytas  Klaipėdos regiono paauglių komunikacinių įpročių tyrimas. Pasirodo, jie vis dar labiausiai žiūri televiziją, ji populiarumu lenkia netgi internetą. Tai galima ir suprasti. Televizorius yra kiekvienuose namuose, televizija yra tarsi nemokama, lengvai vartojama, prieinama.  Televiziją galima žiūrėti visokiais formatais, net  ir internetu, tačiau ne kiekvienas vaizdas yra televizija. Televizija aš laikau srautą, kuris vienu metu susodina didžiulę auditoriją  ir  priverčia  išgyventi  rodomus įvykius. Jei laidą žiūri bet kada ir vienas, tai nėra televizija.

Ar televizijos nelaukia ateityje tas pats, kas dabar kalbama apie spaudą. Ar  redakcijų nereikės greitai  užkalti?

Galima prisiminti istoriją.  Dar XIX amžiaus antroje pusėje buvo atsiradęs  hirfonas – garso transliacija  telefonu. Hirfono išradėjas tuo metu sakė, jog su savo nauju aparatu nori operatyviai pateikti informaciją, kurios nepateikia beviltiškai pasenę laikraščiai. Taigi, jau XIX-ojo amžiaus antroje pusėje laikraščiai atrodė pasenę. Praėjo jau 160 metų, o jie  vis dar gyvuoja.

Tačiau jau dabar auga karta,  nemačiusi popierinio  laikraščio. Jie  iš karto pradėjo skaityti elektroninę spaudą. Jie mato, kad  kioskuose yra popierinių leidinių, tačiau niekada patys nėra turėję jo rankose ir nesupranta, kad kažkas dar gali juos pirkti. Kai  ši karta  užaugs, spausdintam laikraščiui ateis paskutinioji valanda. Nebent  kažkas  norės nusipirkti ir pasidėti popierinį laikraštį  kaip muziejinę retenybę. Vis dėlto kalbėdami apie ateitį,  darome  nemažai klaidų, nes taikome praeities patirtį. Klysta  filosofai, fantastai ar vizionieriai, nes tarkim Žiulis Vernas dėl interneto apsiriko bemaž 800 metų.

O kaip manote, ar tokios skandalingos laidos kaip „Kakadu“ ar „Akistata“  ateityje išnyks?

Labai paprastas atsakymas. Jeigu bus poreikis, neišnyks, jei jo nebus – išnyks. Be abejo, tą poreikį spauda arba televizija diktuoja. Jeigu netransliuotų  pageidavimo koncertų, kuriuose už pinigus įsiūlo baisų sveikinimą ir dar  baisesnę  dainą, tai nebūtų ir tokio poreikio. Dabar žmonės  galvoja, kad kažkaip nesmagu: kaimynai sveikina, artimieji sveikinai, tai kodėl man nepasveikinti?

Kita vertus, jau ganėtinai greitai, 2012-aisiais metais, turėtume pereiti prie skaitmeninės televizijos, žmonės turės galimybę matyti daug daugiau kanalų ir dėl to mažės didžiųjų komercinių kanalų  įtaka.

Kai kurios laidos tikrai kelia abejonių. Jeigu barnių lygio, perpildyta keiksmažodžiais laida yra žiūrimiausia tą vakarą, vadinasi, ją žiūri ir vaikai, ir tėvai, ir seneliai. Televizijos tarsi įpratina, jog keiktis yra visiškai normalu. Mano galva,  ribos jau  yra peržengiamos, tačiau jeigu bandysi uždrausti, tada vėl atsiras tokių, kurie sakys, kad kėsinamasi į informacijos laisvę.

Tai, kaip spręsti šią problemą?

Turėtų būti kuo didesnė prodiuserių, žurnalistų ir žiniasklaidos priemonių savininkų atsakomybė. Jie turėtų pagalvoti, ar norėtų, jog šitaip rašytų ar rodytų apie juos ar jų šeimos narius. Jie turėtų pamąstyti, ar tokią laidą norėtų žiūrėti su savo vaikais ir seneliais. Prodiuseriai juk patys puikiai suvokia, kokiu šlamštu maitina auditoriją. Tačiau dėl reitingų, atrodo, parduotų ir išduotų bet ką.