„Kaip išsaugomas Shakespeare’as? Statomos jo pjesės. Jeigu jis statomas tūkstančiu būdų, jis yra toks gyvas, priartintas savo idėjomis prie kasdienybės, kad mes jį kaskart galime atrasti iš naujo.“ Tokiomis mintimis alumnų festivalio diskusiją apie universitetų vietą ir reikšmę XXI a. pradėjo žinomi Vilniaus universiteto (VU) bendruomenės nariai.

Viešojoje erdvėje netyla svarstymai, kad šiuolaikiniai universitetai privalo taikytis prie darbo rinkos poreikių ir rengti konkrečioms specialybėms tinkamus absolventus. VU rektoriaus prof. Artūro Žukausko teigimu, būtent neprisitaikymas prie kasdienių lozungų visuomet buvo stiprioji universitetų savybė, nors aukštosios mokyklos turėtų lavinti tiek studentų mąstymą bei vaizduotę, tiek suteikti specialybei reikalingų įgūdžių.

Rektoriaus manymu, studentai, baigę universitetą, turi gebėti susirasti darbo vietą, o universiteto atsakomybė yra išugdyti absolventų gebėjimą ateityje susikurti darbo aplinką, kurioje jie galėtų karjeros laiptais kopti patys.

„Net tokiose konservatyviose specialybėse, pavyzdžiui, medicinos, mes negalime pasakyti, kokie gydymo metodai vyraus po 10 ar 20 metų. Tad mediko paruošti neįmanoma niekur kitur, tik universitete, kad jis ir po 20 metų galėtų dirbti tais metodais, kurių šiandien nėra“, – tvirtino prof. A. Žukauskas.

Į pažangą vestų tarpdiscipliniškumas

VU Filosofijos fakulteto docentas Kristupas Sabolius tikino, kad universitetus galima prilyginti milžiniškoms kūrybinėms jėgainėms, kuriose žinios yra atrandamos ir išrandamos, tačiau juose stinga tarpdisciplininio bendradarbiavimo, kuris skatintų kūrybiškumą.

„Ko nėra pasaulyje, bet matoma Lietuvoje – tai agrarinė arogancija, kuri mus vis dar kamuoja. Tai reiškia, kad mano sodas yra pats gražiausias ir, neduok Dieve, kaimyno sode kažkas vyksta geriau. Egzistuoja baimė, jog universitetui keičiantis nutiks kažkas dramatiškai blogo ir kažką reikia labai smarkiai saugoti. Nėra nieko geriau nei išsaugoti keičiantis. Kaip išsaugomas Shakespeare’as? Statomos jo pjesės. Jeigu jis statomas tūkstančiu būdų, jis yra toks gyvas, priartintas savo idėjomis prie kasdienybės, kad mes jį kaskart galime atrasti iš naujo. Šio modelio – nebijoti transformuoti pagarbiai grįžtant ir kuriant – mano akimis, trūksta“, – dėstė doc. K. Sabolius.

Filosofo manymu, ateityje į pažangą galėtų vesti tarpdiscipliniškumas, kai skirtingų mokslo sričių atstovai galėtų sujungti jėgas bendriems projektams.

„Garsiose pasaulio institucijose gausu projektų, kur menas ir fizika ar neuromokslas susijungia ir vienas su kitu sąveikauja. Humanitariniai, tikslieji, gamtos mokslai ik šiol yra absoliučiai atsieti pasauliai. Ateities scenarijus – sujungti kūrybinius potencialus ir juos paversti funkcionaliais, organiškais, kad pagerintų vieni kitus“, – svarstė filosofas.

Šioms mintims pritarė ir VU mokslo prorektorius prof. Rimantas Jankauskas, sakydamas, kad didžiausia rizika universitetams tampa pernelyg vadybinis požiūris į jų veiklą, kai kūrybiški mokslo projektai tampa projektų vadybos procesų įkaitais.

„Universiteto misija – ugdyti kūrybiškumą. Tarpdiscipliniškumas ir vaizduotė čia yra labai svarbūs, dėl to kūryba plačiąja prasme neprognozuojama. Mokslui tapus ne kūrybos procesu, o projektų vadyba, universitetas tampa „užvadybintu“. Lietuvoje turime pavyzdžių, kai dalis universitetų pradėjo veikti kaip verslo įmonės, o mokslininkai, kūrėjai atsidūrė aptarnaujančiųjų vietoje. Kas turėtų dominuoti – kūryba ar vadyba, tiesaus atsakymo neturiu, tačiau Olandijoje matėme pavyzdį, kai mokslininkai prieš mokslo vadybą sukilo“, – sakė prof. R. Jankauskas.

Universitetai turi ruošti žmones rytojui

Vilniaus universiteto Tarybos pirmininkė Ingrida Šimonytė tvirtina, kad švietimas daugelio žmonių mąstyme suvokiamas kaip paslaugos, tad iš universitetų reikalaujama momentinės grąžos, nors universitetai ir negali veikti kaip tradicinės verslo įmonės.

„Švietimas yra paslaugos, tik šiek tiek ypatingos. Studijų teikiama grąža yra subtilus dalykas todėl, kad šios ugdo žmones, kurių reikės ne šiandien, o rytoj. Darbo rinkos dalyvius turi ruošti kitos aukštosios, kolegijos arba profesinės mokyklos – tos institucijos, kurios iš tikrųjų gali paruošti amatui arba kažkokiai veiklai, kuri reikalinga šiandien. Tiesa, šiandien dar to nematome“, – teigė VU Tarybos pirmininkė.

VU savanoriškai dėstanti ekonomistė pažymi, kad visų universitetų išlaikymas kainuoja, tad visuomenė priversta atsakyti sau į klausimą, ar yra pasirengusi tam skirti tiek lėšų, kiek skiriama dabar.

„Jeigu universitetus išlaiko privatūs mecenatai, sakantys, kad duodu milijonus ir su jais darykite, ką norite, yra viena istorija. Bet kai kalbame apie tai, kad šias institucijas išlaiko mokesčių mokėtojai, tuomet sudėtinga rasti pusiausvyrą: ar visi gali kurti ateities žmones, ar galime turėti 40 universitetų?“ – retoriškai klausė VU Tarybos pirmininkė.

Per daug ne tik aukštųjų mokyklų

Studentų atstovo Andriaus Uždanavičiaus manymu, universitetų reikšmė visuomenei nekelia abejonių: Lietuvoje aukštųjų mokyklų absolventai dvigubai geriau įsidarbina negu neturintieji aukštojo išsilavinimo, statistiškai gauna dvigubai didesnius atlyginimus, nusikalsta dvigubai rečiau ir net rečiau suserga. Vis dėlto susiduriama su problema, kad egzistuoja per daug ne tik aukštųjų mokyklų, bet ir studentų.

„Šiandien matome įvykusią masifikaciją. Senieji būdai, kaip kurti idėjas, nebetinka, nes studentų yra per daug ir jie tai jaučia. Informaciją, kurią pasako dėstytojai, jie gali susirasti internete, nors bendraudami su studentais matome, kad jos ieškodami studentai labiausiai pasitiki universiteto šaltiniais. Šis pasitikėjimas rodo, kad bijoma nuklysti į šoną. Svarbiausia jaunam žmogui atskleisti ir parodyti, siekiant jį nukreipti. Universiteto erdvė tampa skirta diskusijoms, o namai – pasižiūrėti paskaitoms ir įgyti žinių“, – sakė A. Uždanavičius.