Adelė Žemaitytė Čepelienė (per vidurį) su savo draugėmis Virginija ir Aldona. Šeimos asmeninio archyvo nuotr.

Adelė Žemaitytė-Čepelienė 1949 m. įstojo į Vilniaus universitetą, Ekonomikos mokslų fakultetą. Užaugusi ūkininko ir siuvėjos šeimoje, būdama pirmasis vaikas, siekiantis aukštojo mokslo, be galo džiaugėsi studentišku gyvenimu ir galimybe mokytis.

Tačiau jos trejų metų studijas universitete nutraukė tėvų ir brolių tremtis į Irkutsko sritį. Netrukus po šio įvykio ją pasikvietė dekanas ir liepė pasirinkti – palikti universitetą savo valia arba būti pašalintai.

A. Žemaitytės-Čepelienės dukra Ramutė papasakojo apie mamos studijų laikotarpį, jų metu sutiktą vyrą, į Sibirą ištremtą šeimą ir tolesnį mamos gyvenimą po pašalinimo iš universiteto.

Kokioje šeimoje užaugo Jūsų mama? Kas buvo jos tėvai? Kuo jie vertėsi?

Mano mama kilusi iš Utenos rajono, Baublių kaimo. Šeimoje augo du broliai, Albertas ir Fulgencijus, ir mano mama Adelė. Mamos tėtis buvo ūkininkas ir kaimo bendruomenės pirmininkas, šeima turėjo 40 hektarų žemės. Mamos mama buvo siuvėja; ji siuvo ne tik kaimo moteriškėms – pas ją atvažiuodavo ir žmonės iš miesto, kas tuo metu buvo didelis įvykis. Tad šeima buvo labai darbšti.

Kokia Jūsų mama buvo mokinė? Kas jai mokykloje sekėsi labiausiai?

Mama 1949 m. baigė Utenos gimnaziją, mokėsi gerai. Atrodo, viskas sekėsi, tik nemėgo istorijos. Visą laiką mamą traukė farmacijos sritis, domėjosi vaistais.

Kaip Jūsų mama pasirinko studijas Vilniaus universitete?

Mama pasakodavo, kad pirmiausia su savo draugėmis Virginija ir Aldona norėjo studijuoti farmaciją Kaune. Iš Utenos į Kauną jos nuvyko arkliu kinkytu vežimaičiu. Deja, į farmaciją nė viena neįstojo – joms ten buvo pasakyta, kad tėvai turi per daug žemės, tad apie tokias studijas nėra ko net svajoti. Tiesa, pasiūlė pabandyti stoti į apskaitą ir buhalteriją Vilniuje. Taip mama ir tapo Vilniaus universiteto Ekonomikos mokslų fakulteto studente. Apsigyveno Literatų gatvėje, kur tuo metu gyveno šviesuomenė. Ten išsinuomoti kambarį mergaitėms patarė iš to paties Baublių kaimo kilusi moteris Valė, dirbusi toje gatvėje esančių vieno iš namų kiemsarge ir pažinojusi visus butų savininkus.

Adelė Žemaitytė Čepelienė. Šeimos asmeninio archyvo nuotr.

Koks tada buvo universitetas? Ką Jūsų mama pasakojo iš savo studijų laikų?

Kad ir koks buvo sunkus metas, bet studentai visais laikais lieka studentais, o mokslai lieka mokslais. Atrodo, kad mamai žemiški dalykai buvo svarbūs, bet ji vis tiek mėgdavo „nuskristi“ truputį aukščiau kasdienybės.

Po paskaitų dažnai būdavo rengiami susibūrimai, vakarėliai su šokiais. Tuo metu jie buvo vadinami „roboksais“. Tame Literatų gatvės kiemelyje, kur mama gyveno, buvo nemažai studentų. Merginos, besiruošdamos „roboksams“, dantų pasta išsibalindavo savuosius vienintelius turėtus sportbačius… Mama buvo linksmuolė, ypač mėgo šokti.

Pagrindinis šokių organizatorius paprastai būdavo Pranas, tuometinio Žemės ūkio technikumo studentas, kuris taip pat gyveno tame pačiame Literatų gatvės kiemelyje.

Ir koks gyvenimo paradoksas: mano mama susipažino su geriausiu Prano draugu Kęstučiu – mano tėčiu, o jis visai nemokėjo ir nemėgo šokti.

Kas įvyko, kad Jūsų mama negalėjo tęsti studijų? Dėl kokios priežasties ji buvo pašalinta iš universiteto?

Mamos tėvai ir vyriausias brolis Fulgencijus 1951 m. buvo ištremti į Sibirą. Netrukus buvo surastas ir taip pat ištremtas kitas mamos brolis Albertas, kuris tuo metu mokėsi Vėprių profesinio mokymo skyriuje.

Juos ištrėmė dėl socialinės padėties, nes tėvai buvo stambūs ūkininkai. Netrukus apie tėvų ir brolių ištrėmimą sužinojo ir fakulteto dekanas.

VU studento knygelė. Šeimos asmeninio archyvo nuotr.

Kaip mamai buvo pranešta apie pašalinimą?

Vieną dieną dekanas mamą pasikvietė į kabinetą ir liepė parašyti prašymą, esą ji universitetą palieka savo noru, nes kitu atveju vis tiek bus pašalinta. O jeigu parašys prašymą, dar gaus vieną stipendiją. Taigi trečiame kurse ji buvo priversta nutraukti studijas.

Šis gyvenimo momentas mamai taip stipriai įsirėžė į atmintį, kad net ir prabėgus daugeliui metų jį su skauduliu širdyje prisimindavo ir pasakodavo taip, lyg visa tai būtų įvykę vakar.

Kaip Jūsų mamai pavyko išvengti tremties?

Studijų metais mamos tėvai iš kaimo į Vilnių atsiųsdavo maisto. Vieną iš tokių kartų maisto atvežęs žmogus grįždamas namo prie Utenos pamatė, kad išveža mamos tėvus ir brolį. Net baisu įsivaizduoti. Bet kokio gerumo žmogus buvo – jis vežimu grįžo į Vilnių ir mano mamą apie tai perspėjo.

Tada mama, Valės padedama, buvo, taip sakant, „išslapstyta“.

Ji kraustėsi iš vienų namų į kitus, žmonės ją slėpė. Tuo metu pas iškilius žmones nebūdavo einama tikrinti.

Daug pavardžių mama minėdavo, bet labiausiai įstrigo Drėmos. Kažkokia laimės paukščio plunksnelė mamą globojo, kad jos nesurado.

Kaip jos tėvai laikėsi tremtyje?

Tik atvykę į Irkutsko sritį mamos tėvai buvo pasibaisėję – žmonės, jų teigimu, ten buvo tiek degradavę, kad, rodos, tik gėrė…

Bet mano seneliai turėjo stiprybės, nesugniužo. Įsikūrę Sibire ėmėsi sau įprastų veiklų: pradėjo dirbti žemę, ten auginti bulves. Močiutė ten net ėmė siūti – prieš pat ištrėmimą ji į krepšį įsimetė tik siuvimo mašinos galvutę, ten ją ir panaudojo.

Galiausiai seneliai taip sustiprėjo, kad, mamos pasakojimu, ji iš tėvų net sulaukdavo šiokio tokio siuntinėlio – atsiųsdavo pinigėlių ar medžiagos atraižą.

A. Žemaitytės-Čepelienės mama siuvinėja savo kieme. Šeimos asmeninio archyvo nuotr.

Kaip klostėsi Jūsų mamos gyvenimas po šeimos ištrėmimo ir jos pašalinimo iš universiteto?

Pašalinimas jos nesužlugdė. Mama ir toliau siekė aukštojo mokslo – įstojo į tuomet Vilniuje pradėjusį veikti Visasąjunginio finansų instituto filialą, vakarinį-neakivaizdinį skyrių. Tos pačios Valės padedama ji gavo darbą tuo metu žymioje „Gulbės“ vaistinėje prie Filharmonijos. Tokį žmogų kaip mano mama priimti dirbti buvo didelė rizika, todėl ji dirbo pusrūsyje, mažoje patalpoje, toliau nuo vaistinės lankytojų akių. Mama pasakodavo, kaip vaistinės vedėjas, būdamas žydų tautybės, prisaikstė nieko nuo jo neslėpti ir sakyti visą tiesą – tik taip jis galėsiąs jai padėti. Vėliau vedėjas mamą supažindino su žmogumi, kuris jai pagelbėjo įsidarbinti Lietuvos radijo ir televizijos komitete buhalterio pavaduotoja. Tuometinis komiteto pirmininkas mamą ir patį buhalterį (kuris, įsivaizduokite, pats buvo tremtinys iš Irkutsko!) užstodavo ir visiems nepatenkintiems partijos veikėjams atsakydavo, kad darbas komitete – su neįslaptinta informacija, tad nieko čia blogo nėra. Ten ji dirbo iki pensijos, o išėjusi į pensiją įsidarbino „Santaros“ vaistinėje. Nors ir baigė buhalterijos studijas, bet visą gyvenimą ją traukė farmacija.

Koks buvo pirmas Jūsų mamos susitikimas su šeima, grįžusia iš tremties?

Mamos pasakojimų, kaip pirmą kartą susitiko su tėvais, neatsimenu. Tačiau mama dalijosi tokiu prisiminimu – vieną dieną ji ilgai dirbo vaistinėje prie kasos, pavadavo kolegą; prieš pat vaistinės uždarymą atėjo jaunuolis, apšepęs visas, su kareiviška miline, ir pradėjo mamą kalbinti. Jai pasidarė baisu, juk reikėjo pinigus suskaičiuoti, ir iš to išgąsčio ji nesuprato, nepažino iš tremties grįžusio savo brolio Alberto.

Tėvai iš tremties grįžo maždaug po 8 metų, o paskutinis grįžo jauniausias mamos brolis Albertas – po 10 metų. Jie grįžo be teisės gyventi Vilniuje, tik Vilniaus rajone. Gyveno Nemėžyje prie augalų bandymų stoties, o jų ankstesniuose namuose po ištrėmimo buvo įkurta kontora su biblioteka ir mokykla.

Ne kartą ir mama su broliais lankėsi gimtinėj. Nors pastatai jau buvo apleisti ir sugriuvę, o aplinka apžėlusi, bet gimtieji namai, miškas ir ežeras išliko brangūs ir artimi širdžiai.

A. Žemaitytės-Čepelienės dukra Ramutė. VU nuotr.

Ką Jūsų šeimai reiškia šiemet po beveik 70 metų Jūsų mamai skirtas atminties diplomas? Ar mama būtų juo apsidžiaugusi?

Mama būtų džiaugusis, jeigu būtų jo sulaukusi. Ji buvo linksmos prigimties, bet kartu susiklosčiusios gyvenimo aplinkybės kėlė daug liūdesio – ją slėgė visa, kas tais laikais su jos šeima ir ja pačia nutiko.

Tad man atrodo, kad šis diplomas yra pagarbos mamai ir visai jos šeimai ženklas.

Atminties diplomai yra Vilniaus universiteto istorinės iniciatyvos „Grįžtanti atmintis“ dalis. Ja siekiama prisiminti ir pagerbti universiteto bendruomenės narius, studentus ir darbuotojus, kurie dėl totalitarinių režimų veiksmų ar vietos žmonių kolaboravimo buvo pašalinti iš universiteto ir neteko galimybės baigti studijas bei įgyti išsilavinimą, tęsti mokslinius tyrimus, pedagoginę ar kitą su universitetu susijusią veiklą.

Vilniaus universitetas kviečia asmenis, kurie dėl politinių režimų po 1940 m. birželio 15 d. buvo pašalinti iš universiteto, arba tuos, kurie savo aplinkoje pažinojo tokių žmonių, teikti užklausas el. paštu info@memory.vu.lt arba pildyti anketą dėl asmenų pagerbimo atminties diplomu.