VU Užsienio kalbų instituto dėstytojos Rasos Bačiulienės rūpesčiu ką tik pasirodė Algimanto Katiliaus knyga „Tremtinio užrašai“ (leidykla „Gimtasis žodis, Vilnius, 2013). Tai autentiški dvylikamečio berniuko dienoraščiai, rašyti tremtyje, Sibire, vėliau papildyti atsiminimais, kuriuos paauglys užrašė pabėgęs iš tremties į Lietuvą.

Algimantas Katilius – Juozo Katiliaus (nuo 1945 m. – Vytauto Vaitiekūno, 1903–1984), teisininko ir politiko, vėliau vieno iš VLIK‘o įkūrėjų, lietuvių emigrantų JAV veikėjo, ir Anelės Katilienės (Šaltenytės, 1897–1986), Nepriklausomos Lietuvos Respublikos Seimo referentės, sūnus. 1941 m. birželio 11 d. dvylikametis Algimantas pradeda rašyti dienoraštį, o vos po 3 dienų prasideda didysis trėmimas, nulėmęs inteligentų šeimos iš Kauno likimą. Tremtyje motinai su keturiais vaikais tenka praleisti 17 metų.

Ši knyga unikali keliais atžvilgiais. Visų pirma tai nėra Lietuvos skaitytojui įprasti lagerių ir gyvenimo tremtyje aprašymai, mat A. Katiliaus šeima pateko į Zaprudichinskio sovchozą (tarybinį ūkį) Altajaus krašte, Krasnoziorsko rajone. Čia lietuviai tremtiniai buvo apgyvendinti kartu su vietiniais, tad vaiko dienoraštyje kruopščiai aprašyta sibiriečių buitis bei papročiai, taip pat sovchozo gyvenimo ir darbo realijos. Šaltomis Sibiro žiemomis, kai nereikėdavo eiti į darbus, dienoraščio autorius pildė puslapius prisiminimais apie gyvenimą Kaune ir Pakaunėje, Maironiškių kaime, kur šeima iki tremties turėjo modernų ūkį. Dienoraštis išmargintas piešiniais, kaip atrodo sibiriečių žeminės, kuriose teko glaustis tremtiniams. Tarsi kontrastas skurdžiai realybei piešiamos svajonės, kaip grįžus iš tremties bus sutvarkytas Maironiškių ūkis. Paauglys stropiai fiksuoja ir gandus ar skurdžias naujienas apie karo eigą, kurios pasiekia atokų užkampį, pateikia savo (gana brandžius) pasvarstymus apie didžiąją politiką. Dienoraštyje aprašytas ir šeimos gyvenimas, ypač daug dėmesio skiriama broliui Emanueliui Katiliui, būsimam žymiam dailininkui (1926–1997).

Nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, šeimai skurstant ir badaujant, dienoraščio autorius A. Katilius ryžtasi „pasisavinti“ pora maišų prastų grūdų iš sovchozo sandėlio. Vagystė išaiškėja, paaugliui tenka stoti prieš teismą ir beveik porą metų praleisti įvairiose SSSR įkalinimo įstaigose, nepilnamečių kolonijose ir keliauti etapais. Tai irgi unikalus liudijimas apie istorines to meto realijas, įdomus ir „gyvenimo mokykloje“ sutiktų žmonių charakteristikomis.

Dienoraštį rašė jaunuolis, turintis dovaną pastebėti ir taikliai aprašyti. Tad ši knyga – ne tik unikalus istorinis dokumentas, bet kartu ir grožinis kūrinys. Jame atsiskleidžia berniuko brendimas: kaip naivus svajotojas ir nuotykių trokštantis paauglys dėl gyvenimo sunkumų, darbo sovchoze, nepriteklių ir netikėčiausių nuotykių pakliuvęs tarp tikrų nusikaltėlių tampa aštuoniolikamečiu beveik subrendusiu vyru.