Vasario 8 d. vakarą Vilniaus universiteto bibliotekos Č. Milošo skaitykloje vyko gyva ir aktuali diskusija, kurią surengė Vilniaus universiteto studentų istorikų korporacija „Tilia“ drauge su Filomatais. Į pirmąjį susitikimų su Lietuvos kultūrinės spaudos atstovais ciklo renginį pakviestas „Literatūros ir meno“ vyriausiasis redaktorius Gytis Norvilas. Išleidęs tuščią, protestui prieš nuolat mažinamą kultūros leidinių finansavimą skirtą numerį, jis sulaukė nemažai dėmesio.

G. Norvilas – Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto alumnas. Kaip jis pats sako, redaktoriumi tapo gal ir atsitiktinai. Magistrantūros studijų nebaigė, nes nebematė prasmės. Būsimasis redaktorius nuolat sėdėdavo bibliotekoje, vaidino Kiemo teatre, skaitydavo, diskutuodavo su kursiokais, kartais diskusijas pratęsdavo bare. Jam buvo vienodai svarbus tiek tiesioginis bendravimas su kurso draugais, tiek ir pati akademinė aplinka. Po studijų septynerius metus dirbo vyriausiuoju archyvaru Lietuvos ypatingajame archyve. Atsibodo, ir pradėjo ten pat dirbti sargu. Išdirbo juo trejus ar ketverius metus, išvertė keletą knygų, rašė.

Pradėjęs dirbti „Literatūroje ir mene“, iš pradžių kuravo rubriką „De profundis“, vėliau gavo pasiūlymą dirbti vyriausiuoju redaktoriumi. „Tai buvo natūrali kaita, kažkam reikėjo būti, nors žinant visą virtuvę tai buvo ir nemenkas iššūkis. Kultūrinė spauda visada kariavo dėl finansavimo ir nebuvo globojama“, – pripažįsta G. Norvilas. Jis mano, kad kol yra energijos, reikia veikti, dirbti.

Poetas, vertėjas G. Norvilas vyriausiuoju leidinio redaktoriumi dirba nuo 2014 m. Šįmet jo poezijos knyga „Grimzdimas“ pretenduoja tapti metų poezijos knyga.

„Literatūros ir meno“ redaktoriaus virtuvė

Paklaustas apie redakcijos virtuvę, autoriams keliamus reikalavimus, tikslinę auditoriją, redaktorius pripažino, kad negali būti geras visiems: vis mažiau atsiunčiama kokybiškų, raštingų tekstų, todėl atranka turi būti be nuolaidų. Jo nuomone, kai atlyginimai menki, nėra prasmės leistis į kompromisus. „Be idealizmo niekas nevyksta, kažkaip reikia atsilaikyti. Sau kaip priekaištą galiu pasakyti, kad yra daug jaunų žmonių, kurie atsiunčia gerus tekstus, bet jų dar negali publikuoti, o dirbti su jais nėra kada. Svarbu parodyti klaidas, pamokyti. Aš ir pats rašyti pradėjau vėlokai. Man svarbus žmogus buvo Sigitas Geda. Gal negaliu jo pavadinti mokytoju, daugiau autoritetu, bendraminčiu“, – pripažįsta G. Norvilas.

„Literatūros ir meno“ vyriausiasis redaktorius pakvietė gabius žmones iš uždaros akademinės bendruomenės skelbtis, rašyti, nes čia esantis intelektinis potencialas, jo manymu, neišeina į viešąją erdvę, vyrauja nuovargio atmosfera. „Kitaip buvimas, mokymasis – bergždžias. Reikia veiksmo“, – ragino bendruomenę redaktorius.

G. Norvilas tvirtina, kad keistis reikia kuo dažniau, reikia keisti ir redaktorius, kad neišsisemtų, nes reikia naujos energijos, ypač matant menkstančio finansavimo tendenciją. Inercija tiek literatūroje, tiek kitur yra blogas dalykas. Jo nuomone, sklandančios kalbos apie pajėgų sutelkimą ir vieno kultūros leidinio leidimą yra nesąmonė. „Spalvų, ideologijų diapazonas yra reikalingas, turi būti konkurencija ir idėjų trintis, kitaip nebus gyvybės“, – įsitikinęs redaktorius.

Pašnekovo nuomone, „Literatūros ir meno“ stiprybė ta, kad jis aprėpia visas kultūros sritis, nes išsiskaidymas, vienos srities aptarnavimas nėra geras dalykas. Jam svarbu, kad leidinyje visos sritys susibėgtų, bendrautų, viena kitą papildytų. Paklaustas apie laikraščio sąsajas su Kristijonu Donelaičiu ir „Šūdvabalio“ premija G. Norvilas pripažino, kad K. Donelaitis jam ideologiškai artimas, todėl ir sugalvojo premiją tokiu pavadinimu.

„Pradžioje buvo mintis steigti premiją už neramų buvimą, kaip alternatyvą visoms esamoms premijoms. Iš K. Donelaičio pasakėčios atkeliavo šūdvabalis – atkakliai dirbantis savo darbą. Kai įteikėm premiją Gedimino kalnui, buvo juokinga, kaip sureagavo visa žiniasklaida, užkibusi ant pavadinimo, susidomėjo ir iš to pabandė daryti sensaciją, šaunią antraštę, kuri generuoja pinigus. „Litmenio“ lankomumas tuoj pat šovė į viršų, vadinasi, tiek jiems ir rūpi kultūra. Jiems parūpo tik šūdvabalis“, – svarsto G. Norvilas.

Jis mato, kad vis daugiau veiksmo, diskusijų keliasi į socialinius tinklus. „Facebookas nutraukia daug kūrybinės energijos, o žmonės dabar nori staigios šlovės, čia ir dabar, toks jau metas. Man gaila, kad daugybė puikių tekstų nepasiekia viešos erdvės, neveikia, greit nuskęsta“, – apgailestauja G. Norvilas.

Jei negali būti pirmas

Svarbus leidinio aspektas – atvirumas pasauliui. „Tai labai svarbu, bet pajėgos neleidžia to kokybiškai daryti, nors platesni horizontai būtini. Turime glaudesnių ryšių su kaimynais latviais, lenkais, bet nelabai žinome apie Vengrijos, Švedijos, Danijos literatūrą. Kultūrinės spaudos kokybė vis dėlto susijusi ir su finansinėmis galimybėmis“, – mano G. Norvilas.

Taupydama pinigus, redakcija leidiniui pasirinko paprastą popierių, nes, anot Sigito Gedos, „jei negali būti pirmas, atsilik tiek, kad būtum pirmas“.

Tuščias numeris pasiteisino?

Numeris tuščiais puslapiais – desperatiškas bandymas atkreipti dėmesį į menkstantį finansavimą ir skurstančią kultūrą – neliko nepastebėtas, bet redaktorius nelabai tikisi, kad kas nors keisis. Anot pašnekovo, nuolat deklaruojamas dėmesys kultūrai nieko ypatingo nereiškia ir nekeičia. Randama šimtai argumentų, kodėl galima mažinti finansavimą, kiekvienai valdžiai reikia kultūros poreikį aiškinti iš naujo. „Visa kultūrinė spauda kovoja dėl išlikimo jau daug metų. Gal slapta svajojau apie tuščią numerį, bet nesitikėjau tokios reakcijos. Suveikė. Planavau parengti pranešimą spaudai su paaiškinimu, bet iš pasipylusių skambučių supratau, kad nebereikia jokio pranešimo. Numeris tapo deficitiniu, visiems jo prireikė. Suprantu tai kaip solidarumą. Tai įkvepia“, – sako jis.

G. Norvilas pripažįsta, kad kultūrinė spauda niekada nebus labai populiari, taip yra visame pasaulyje. Reikia reaguoti į pokyčius. „Bet į kultūrą reikia investuoti, vertinti intelektinį darbą, nes galime tapti statybininkų ir slaugių tauta“, – teigia redaktorius. Jis patyrė, jog užkabinti jauną žmogų, sudominti jį kultūrine spauda ir literatūra reikia darbo, o toks poreikis turi atsirasti dar mokykloje.