Mokslo temomis įprasta diskutuoti labai rimtais veidais ir dar rimtesniais terminais, nes apie sudėtingus dalykus pasakoti paprastai ir su šypsena sunkiai išeina.

Vilniaus universiteto biofizikos magistras Simas Janulis, ragavęs fizikos mokytojo duonos, vienas iš VšĮ „Mokslas ir menas“ įkūrėjų, „Mokslas šventei“ įkūrėjas, mokslo populiarinimo renginių organizatorius, be galo smalsus ir ypač mėgstantis tokią pat smalsią auditoriją – vaikus, gerai žino, kad mokslas neatrodytų toks įdomus ir suprantamas, jei pasakotume apie jį labai sąžiningai (atskleidžiant visas detales), kaip tai daro daugelis mokslininkų. Kartais to visai ir nereikia. Užtenka sudominti įspūdingu vaizdu ar netikėtu faktu, sužadinti auditorijos smalsumą ir, žiūrėk, žmogus jau pats nuklysta į sudėtingus mokslo labirintus. Toks yra vienas mokslo populiarintojo tikslų.

Noras būti dėmesio centre

Simo dabartinė fizikos populiarinimo veikla prasidėjo nuo daug žemiškesnių tikslų, tokių kaip studentiškos linksmybės. Jis įstojo į Vilniaus universiteto Fizikos fakultetą, nes tuomet moksleiviui, nuo 5 klasės lavinusiam savo fizikos žinias olimpiadose, atrodė, kad nieko kito neįmanoma pasirinkti, tik fiziką. „Nebuvo jokio kito įsivaizdavimo, kas gali būti įdomiau už fizikos mokslą“, – prisiminė vaikinas.

Ir pasirinko tais laikais gražiai skambančią kompiuterinę fiziką. O VU Fizikos fakultetas, žinoma, neįsivaizduojamas be Fizikų dienos (FiDi) švenčių, azoto bei kitokių vizualių mokslinių linksmybių demonstravimo.

Vaikinui nuo pat pradžių patiko daryti įspūdį kitiems žmonėms pasitelkiant fizikos mokslo triukus. „Fizikoje galima atrasti įspūdingų dalykų. Ir kai supranti, ką su tais dalykais galima daryti, susilauki labai daug dėmesio. Tai man buvo svarbu ir pradžioje labiausiai motyvavo mokslo populiarinimo veiklai. Nors tuo metu galvojau, kad darau tai iš noro visiems pasakoti, koks fizikos mokslas smagus ir fainas“, – prisipažįsta fizikas.

Pirmieji mokslo populiarinimo bandymai vyko studentų mokslinėje draugijoje. Na, o tikslinga mokslo populiarinimo renginių veikla užsisuko kartu su mokslo festivaliu „Erdvėlaivis Žemė“ ir jaunųjų mokslininkų konkursu-darbų pristatymu Portugalijoje. „Iš studentų mokslinės draugijos grupės aš buvau aktyviausias, tai mane ir išsiuntė į Portugaliją. Ten rodėme eksperimentus, pamačiau daug daugiau nei Lietuvos renginiuose. Grįžęs pradėjau taikyti naujas žinias ir triukus Lietuvoje. Atsirado konstruojančių, lituojančių degančius vamzdžius žmonių, demonstruojančių aukštos įtampos elektros prietaisus“, – pasakojo S. Janulis.

Mokytojavimas varžė laisvę

Apie fiziką pasakoti vaikams Simui tapo įprasta ir mėgstama veikla dar studijų metu, todėl kelerius metus jis praleido mokykloje mokydamas fizikos. Tuomet prireikė ir pedagogo kvalifikacijos (kurią taip pat įgijo Vilniaus universitete), o pažintį su edukologija ir vaiko psichologija vaikinas vertina kaip labai naudingą ir prasmingą. Nors būtent mokyklos aplinkoje jos prireikė ir neilgai.

„Mokykla yra labai formalus darinys, buvo ten daug džiaugsmo akimirkų, bet kartu tai buvo ir sunkus darbas, kurį dirbdamas negalėjau daryti to, ką labiausiai mėgstu – be streso gilintis ir linksmai spręsti ugdymo iššūkius. Yra vaikų, kurie yra labai nemotyvuoti, ir su jais reikia dirbti labiau socialinį nei fizikos mokytojo darbą. Bet tikriausiai pritrūkau ir vidinės drausmės“, – prisipažino Simas.

Dėl šios priežasties širdis nelinko ir prie mokslininko karjeros. Nežavėjo nei ta aplinka, nei mokslininkams būdingas/reikalingas kruopštumas. Traukė tikrai mėgstama veikla – populiarinti fizikos mokslą, didinti gamtamokslį raštingumą tarp jaunimo ir visuomenėje.

Mokslo ir meno sintezė

Fizikos studijoms ir veiklai studentų mokslinėje draugijoje artėjant į pabaigą, vaikinas ėmė ieškoti būdų, kaip tai pratęsti. Taip prisijungė prie bendraminčių „tiksliukų“ ir paskutiniame kurse įkūrė viešąją įstaigą, kurią pavadino „Mokslas ir menas“.

Pirminis oficialus organizacijos tikslas, pasak vaikino, buvo naudojantis meninėmis priemonėmis pateikti mokslą suprantamiau, aiškiau, mieliau, įdomiau. Taip pat sumanyta menininkams padėti naudotis technologijomis. Bet aukščiausias tikslas vis tiek buvo ir yra žmonių, tam tikrų sričių bendradarbiavimo skatinimas. Noras, kad jie kartu kažką nuveiktų, vieni iš kitų ko nors pasisemtų, sritys susilietų ir kartu pasiektų daugiau, visuomenei atrodytų patraukliau.

Pasirodo, mokslas ir menas nėra priešingos stovyklos, kaip dažnam atrodo, o tiesiog kitoks būdas suprasti ir galbūt kiek kitokia kalba paaiškinti bei skirtingomis formomis transformuoti pasaulį.

„Všį „Mokslas ir menas“ pasirodė vertinga, nes menas žino tiesesnių kelių į žmogaus širdis. Mokslas apie žmonių širdis mažai galvoja, o žmonijai evoliuciškai yra daug svarbiau emocijos nei protas. Kūryba yra apčiuopiamas rezultatas, pasiektas naudojantis žiniomis, priemonėmis ir technologijomis (technikomis) – tai daroma ir moksle, ir mene“, – įsitikinęs vaikinas.

Pasak fiziko, tiek mokslas, tiek menas yra kūrybinės sritys: jei būsime pasipūtę ir užsidarę savo interesų srityje ir sakysime, kad vieni nieko nesupranta apie pasaulį, o kiti nieko nesupranta apie žmogų ir jo jausmus, tai žmonija praras labai daug kūrybinio potencialo.

Fizikos mokslas nekūrybiškas?

Nors Lietuvoje jau išpopuliarėjo tarpdiscipliniškumas (atsirado biofizika, biochemija, astrofizika ir kt.), mokslo ir meno sintezė vis dar labai stebina dėl stereotipinio požiūrio į tiksliuosius mokslus. Jie juk negali būti meniški, kūrybiški, nes reikalauja daug tikslumo, sudėtingų skaičiavimų. Juk fizika tikrai yra tikslusis mokslas, nagrinėjantis gamtos dėsnius ir reiškinius, kurie visuomet aprašomi matematinėmis lygtimis, kuriami tų reiškinių matematiniai modeliai.

Bet, pasak Simo, fizikos mokslas tik atrodo nekūrybiškas, nes daliai populiacijos jį tikrai yra sunku suprasti. Jeigu į jį žiūrėsime kaip į eilėraštį, kurį reikia išmokti mintinai, tai tikrai bus labai sudėtinga ir baisu net pradėti mokytis.

Bet „pagal fiziko mąstymą pasaulis (visi reiškiniai) padalytas į milijardą stalčiukų su pavadinimais ir esmė yra tame milijarde stalčiukų atsekti kelią nuo žemiausių stalčiukų iki aukščiau esančių – nuo detalių (elektronų, atomų, nuo Niutono dėsnio) iki to sudėtingo fizikinio reiškinio (vaivorykštės, viesulas, griaustinis), apie kurį šnekama“, – pabrėžė S. Janulis.

Fizikai bando atsekti tam tikrų reiškinių priežastis ir numatyti padarinius. Iš tiesų mokslininkas pasitelkęs galybę žinių spėja ir bando, kaip veikia gamta. Ir sugalvoti tą hipotezę yra labai didelis kūrybiškas darbas. Jei gamtą ir pasaulį myli, kaip dažniausiai myli mokslininkai, tai būna labai įdomu. Todėl vaikinas įsitikinęs – kūrybos moksle yra tikrai labai daug.

Smalsumas – didžiausia vertybė

Nors dabar S. Janulis daugiausia užsiima fizikos šou (scenos vizualiuoju menu), bet iš Fizikos fakulteto „atėjusi“ sąžinė daro savo darbą ir neleidžia meluoti ant scenos – todėl perduoda ir nemažai fizikos mokslo tiesų vaikams. „Aišku, norisi daugiau, nei vien tik ant scenos pasipilstyti azotu ir pridaryti dūmų, o tai būdinga rengiant šou. Taip gimsta įvairios kūrybinės dirbtuvėlės, kur vaikai patys gali prisiliesti prie įvairių dalykų, patirti atradimo džiaugsmą“, – sako pašnekovas.

Tose dirbtuvėlėse jis ir mato daugiausia prasmės. Remiantis mokslo pagrindais, pasiūlyti vaikams įdomią veiklą, kuri sužadina jų smalsumą ir norą atsekti priežastis bei paaiškinti ryšį. Tai yra būdas juos „užkabinti“ domėtis plačiau.

Pavyzdžiui, neseniai vykusiame TEDxKids@Vilnius renginyje, kurio tema buvo „Diena ateities mokykloje“, Simas vedė molekulinės kulinarijos dirbtuves. Jų metu vaikai gamino ikrus ir makaronus iš sulčių, šaldė vaisius azote, milteliais vertė šokoladinį kremą.

Laimos Penekaitės nuotr.

„Smalsumas man yra vertybė, todėl auditoriją pasirinkau ypač smalsią. Pats augau fizikos mokslo aplinkoje, man nesunku prisirinkti įdomių eksperimentų ar pavyzdžių, kurie vizualiai būtų patrauklūs ir įdomūs vaikams. Kadangi esu labai smalsus, įsivaizduoju, kokių reiškinių demonstravimas galėtų padaryti įspūdį smalsiam žmogui“, – juokiasi Simas.

Aukščiausias tokios vaikino veiklos tikslas – padaryti taip, kad vaikas ne tik pamatytų, bet ir norėtų gilintis, išmoktų ir tyrinėtų toliau. O jei dar ką nors iš to sužinojimo sukurtų pats! Net tam, kuris nesupranta to mokslo, vis tiek turi būti linksma ir smalsu. Laimingiausias vaikinas jaučiasi atskleisdamas edukacinę gyslelę ir besidalydamas žiniomis, bet pabrėžia, kad jokiu būdu to negalima daryti arogantiškai. „Dalijimasis žiniomis – ir sunkus, ir linksmas, kelia nemažai iššūkių – pačiam tobulėti, gilintis, mokytis naujų triukų, galiausiai mokytis bendrauti su publika ir apskritai su žmonėmis“, – dėstė fizikas.

Dabartinė veikla Simui Januliui teikia daug džiaugsmo. Bendravimas su vaikais jam yra vertybė, nes leidžia pažvelgti, kokia bus ateitis.