Dažnai išgirsime apibūdinimą: „Krepšinis – lietuvių nacionalinė religija.“

Taip, krepšinis lietuviui turbūt yra vienas iš patraukliausių, svarbiausių pomėgių.

Daugelis šalių turi savo nacionalinį „pamišimą“. Kas saunas, kas futbolą…

Nėra vieno krepšinio sirgalių apibūdinimo. Krepšinio sirgaliai yra visokie, vieni domisi dėl to, kad vyksta čempionatas, kiti – nes jiems tai įdomu visada, treti – nes domisi draugai.

Vis dėlto yra „užkietėjusių“, arba tikrųjų, sirgalių – tai atskira kategorija. Šiems žmonėms krepšinis tampa viena svarbiausių gyvenimo sričių. Tai juos sutiksime arenose su būgnais ir atributika. Toks žmogus paprastai smarkiai tapatinasi su komanda, už kurią „serga“, tai tiesiog tampa jo savęs apibūdinimo dalimi. Kai kurie tikrieji sirgaliai linksta burtis į grupes, organizacijas. Kartais jie net gali būti agresyvūs, tiesa, tai būdingiau futbolo sirgaliams.

Galėjimas susitapatinti su krepšinio komanda, jos pergalėmis, naudoti tai kaip pasididžiavimo šaltinį – vienas iš psichologinių mechanizmų, kuriuo lietuvis pasijaučia lietuviu. Na, bent jau kai kurie lietuviai. Krepšinio pergalės tampa vienu iš tautinio tapatumo šaltinių. Juk iki šiol prisimename ir pabrėžiame net prieškarines krepšinio pergales. Taigi krepšinis gali būti vienas iš veiksnių, kuris naudojamas identifikuotis su lietuviškumu. Bet ar tai tikrai patriotizmas ar juolab nacionalizmas? Manau, nebūtinai.

Sakoma, mus vienija krepšinis. Tad kodėl laikas nekeičia tokios nuostatos – jei krepšininkai laimės, tai mūsų visų pergalė, jei pralaimės – jie pralaimės?

Veikia seniai žinomas socialinės psichologijos dėsningumas. Jei mūsų identifikacijos objektas patiria nesėkmę, o mes nesame labai stipriai su juo susisaistę, esame linkę nutraukti ryšius bent laikinai. Sakymas: tai ne mes pralaimėjome, o jie – apsaugo savęs vertinimą.