Kunigas, pranciškonas, antisovietinio pasipriešinimo dalyvis, disidentas ir publicistas Julius Sasnauskas laiką, praleistą dirbant Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje įkurtame Pažangiosios mokslo minties muziejuje, prisimena kaip labai gražų savo gyvenimo etapą. Tuo metu, dirbdamas sargu, J. Sasnauskas muziejaus direktoriaus kabinete naktimis mašinėle spausdindavo pogrindžio leidinius. Disidentas kiekvieną Šv. Jonų bažnyčios kampelį pažinojo taip gerai, kad jo paslėpto pogrindžio leidinio niekas nesurado per visą jo tremties laikotarpį.
Birželio 29 d. kunigui J. Sasnauskui bus įteiktas Vilniaus universiteto atminties diplomas, įsteigtas siekiant prisiminti ir pagerbti tuos, kurie dėl permainingos Lietuvos istorijos, totalitarinių režimų ar vietos žmonių kolaboravimo neteko galimybės būti Vilniaus universiteto bendruomenės nariais.
Šeimai buvo svarbios knygos
Julius Sasnauskas gimė 1959 m. Vilniuje. Jo mama studijavo Vilniaus universiteto Filologijos fakultete, vėliau daug metų dirbo Radijo ir televizijos komitete, kūrė pažintines laidas. Tėvas mirė jaunas, dar būdamas fizikos aspirantas. Anksti mirus J. Sasnausko tėvui, mamai auginti keturis vaikus padėjo močiutė, kuri buvo kaimo mokytoja, 35 metus mokytojavusi Jurbarko rajono mokyklose.
Šeima J. Sasnauskui skiepijo humanistines vertybes: „Buvo palikta patiems rinktis savo kelią.“ Nors jo šeimos namuose nebuvo itin didelės bibliotekos, mama net ir sunkiausiais laikais pirkdavo knygas: „Augome gerbdami knygas, negalėjome bet kokios skaityti. Dabar pagalvojus keista, nes augome sunkiais laikais, bet visada būdavo surandama pinigų knygoms nupirkti. Tas atliko savo vaidmenį.“
J. Sasnauskas itin vaizdžiai prisimena, ką mama jam vaikui pasakojo apie Vilnių ir Vilniaus universitetą, jo kiemelius ir tuometinius studentus, kuriuos kunigas apibūdina kaip užsidegusius jaunus žmones.
Jis pasakoja, kad dar tik pradėjęs lankyti mokyklą suprato, jog informacija apie valstybės istoriją, kurią girdi namuose, neatitinka tos, kurią perskaitydavo mokyklos vadovėliuose. Pirmosios J. Sasnausko istorijos pamokos įvyko namuose, skaitant prieškarinį istorijos vadovėlį: „Namuose buvau skaitęs ir girdėjęs viena, o mokykloje buvo pasakojama visai kas kita. Tada supratau, kad kažkas turi meluoti. Žinoma, melavo sistema.“
Nors J. Sasnauskas dar būdamas vaikas suprato tuometinio režimo blogybes, pateikti klausimus mokytojams išdrįso tik paauglystėje: „Pradedi mokytojų klausti, kodėl istorijoje ir literatūroje yra neatitikimų, o jie, aišku, visi išsigąsdavo ir tylėdavo.“
Šv. Jonų bažnyčia buvo lyg sava
„Nuo 1977 m. rudens iki 1978 m. vasaros pabaigos buvau kariuomenėje, paskui išvykau dėl ligos. Dar iki kariuomenės 1977 m. mes su Antanu Terlecku leidome pogrindžio spaudą, leidinį „Laisvės šauklys“, išleidome penkis numerius. Grįžęs iš kariuomenės turėjau didelį norą šią veiklą tęsti. O tam reikėjo kur nors įsidarbinti, nes tuo metu per ilgai nedirbant būdavo iškeliama baudžiamoji byla. Tada vaikščiojau į Šv. Mikalojaus bažnyčią, o jos zakristijonas pažinojo tokį mokytoją, kuris tuo metu dirbo Šv. Jonų bažnyčioje sargu. O šis mokytojas pažinojo Vincą Žilėną, kuris tuo metu Šv. Jonų bažnyčioje kūrė mokslo muziejų. Tad Šv. Mikalojaus bažnyčios zakristijonas paprašė mokytojo, kad mane priimtų į darbą“, – savo įsidarbinimo istoriją pasakoja J. Sasnauskas.
Nors atlygis už šį darbą buvo itin mažas, J. Sasnauskas džiaugėsi, kad galės dirbti arti namų. Be to, tuo metu būsimasis kunigas jau ruošėsi mokytis kunigų seminarijoje, dėl to jį traukė Vilniaus bažnyčios, o ypač tos, kurios buvo uždarytos: „Su kiemo draugais į Šv. Jonų bažnyčią įlįsdavome dar tada, kai ji buvo uždaryta, tad dar prieš įsidarbinant man ji buvo pažįstama.“
1979 m. kovo 8 d. J. Sasnauskas pradėjo dirbti Pažangiosios mokslo minties muziejuje (Šv. Jonų bažnyčioje). Laiką, praleistą dirbant Šv. Jonų bažnyčioje, kunigas prisimena džiaugsmingai: „Ir su direktoriumi smagiai bendravau, ir Antanas Terleckas su juo greitai surado bendrą kalbą, kadangi abu buvo iš Ignalinos krašto. Naktį vaikščiodavau prie altorių ir melsdavausi, kad čia vėl būtų bažnyčia.“
J. Sasnauskas prisimena ir Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejų: „Pamenu, suvažiavo visos delegacijos, reikėjo atidaryti didžiąsias Šv. Jonų bažnyčios duris, kad visi galėtų sueiti iš Petro Skargos kiemo. Kiemuose buvo padėtos gėlės, tai, kol niekas nematė, aš tas gėles nunešiau ir padėjau ant didžiojo altoriaus, kai kas tai ir pastebėjo.“
Būdamas sargas, J. Sasnauskas turėjo didelį ryšulėlį raktų, atrakinančių visas Šv. Jonų bažnyčios duris. Dažnai jis tuometinio muziejaus svečiams atrakindavo ir aprodydavo koplyčias. Tačiau būsimasis kunigas turėjo raktus ne tik nuo koplyčių, bet ir nuo muziejaus direktoriaus kabineto.
„Aš turėjau raktus net nuo direktoriaus kabineto. Trečiajame aukšte, virš zakristijos, buvo direktoriaus kabinetas. Ten aš spausdinau pirmąjį „Vyčio“ numerį, kurį man reikėjo pabaigti per naktį. Surinkau to leidinio visus lapelius, spausdintus mašinėle, į vieną krūvą ir vieną numerį paslėpiau ten, palėpėje, tarp lentų. Žinoma, niekam, net ir direktoriui, negalėjau pasakyti, kad aš jo kabinete, pasidėjęs mašinėlę, spausdinau pogrindžio leidinį“, – prisiminimais dalijasi kunigas. Pasak J. Sasnausko, Šv. Jonų bažnyčioje buvo galima paslėpti bet ką, kadangi tokio dydžio pastate ką nors surasti – itin sunku.
„Palikau tą paslėptą leidinį ir grįžau jau tik 1986 m. vasarą. Praėjo beveik septyneri metai ir mes drauge su Mantu Adomėnu, kuris tuo metu buvo labai jaunas, bet domėjosi pogrindžio spauda, nuėjome iki slėptuvės Šv. Jonų bažnyčioje. Aš ištraukiau paslėptą leidinį ir jį jam padovanojau.
J. Sasnauskas džiaugsmingai prisimena, kad vieną naktį, iš toli atvykus draugams ir jiems neturint kur pernakvoti, jis užleido savo lovą svečiui, o pats miegojo ant laiptų, šalia altoriaus: „Aš per visą gyvenimą tokio įspūdžio, tokio pojūčio neturėjęs.“
Laiką, praleistą Šv. Jonų bažnyčioje, kunigas prisimena šiltai: „Man bažnyčia buvo sava, žinojau kiekvieną jos detalę. To laikotarpio prisiminimai išliko labai ryškūs. Tai buvo labai gražus mano gyvenimo etapas, kuriame buvo daug istorinio pažinimo.“
Ištverti KGB kalėjime padėjo knygos ir malda
„Pirmą kartą su KGB susidūriau dar mokykloje. Tuomet kelis iš mūsų išvedė iš pamokos tardyti. Tada mes jau buvome pažįstami su keliais politiniais kaliniais ir jiems tai kėlė įtarimų. Buvo bandoma patraukti į savo pusę arba išgąsdinti. Gal tas pirmas kartas šiek tiek ir išgąsdino, bet jau antrą kartą žinojau, kas esu ir ką pasirinkau“, – prisimena kunigas J. Sasnauskas.
1979 m. gruodžio 14 d. J. Sasnauskas buvo sulaikytas. 1980 m. sausio 17 d. iš Lietuvos TSR Aukščiausiojo Teismo į universitetą atsiųsta pažyma, kad J. Sasnauskas buvo nuteistas pagal Lietuvos TSR BK 68 straipsnį už antitarybinę agitaciją ir propagandą, jam buvo skirta laisvės atėmimo bausmė vieneriems metams ir šešiems mėnesiams. Be to, skirta ir papildoma bausmė – trėmimas penkeriems metams. Pusantrų metų iškalėjęs KGB kalėjime Vilniuje, J. Sasnauskas 5 metams buvo ištremtas į Tomsko srities Parbelės kaimą, kur dirbo santechniku, kūriku ir krovėju.
Savo kambaryje tremtyje. Asmeninio archyvo nuotr.
J. Sasnauskas prisimena, kad į KGB būstinę jį išvežė anksti ryte, atvykus daryti kratos. Pasak kunigo, jis nujautė, kad jį jau suima, bet jam tai nebuvo sakoma. Visą dieną J. Sasnauskas buvo tardomas ir tik vakare jam buvo pasakyta, kad jis suimamas. Tą vakarą J. Sasnauską nuvedė į KGB kalėjimo kamerą, kurioje jis praleido pusantrų metų: „Bet tada aš jau mokėjau branginti knygas, daug skaičiau ir man tai padėjo išverti. Daug skaičiau ir daug meldžiausi.“
Anot J. Sasnausko, jam pasisekė, nes kelionė iki tremties vietos vyko lėktuvu. Dažniausiai kalėję asmenys būdavo vežami etapais nuo kalėjimo iki kalėjimo ir šiose kelionėse nuteistieji dažnai būdavo sumušami ir kankinami, be to, šios kelionės galėdavo trukti itin ilgai. Kunigas pasakoja, kad darbas tremtyje buvo labai sunkus, tačiau buvo geriau nei kalėjime: „Aš prisimenu, kaip buvo keista, kai po pusantrų metų atskridau ir pamačiau daug normalių, besišypsančių žmonių, o ne tardytojus ir kalėjimo prižiūrėtojus. Pamatyti žmones už kalėjimo sienų ir atsistoti ant tikros žemės, o ne grindų buvo nepaprastas jausmas.“ Kunigas pasakoja, kad tremtyje žmonės iš pradžių buvo priešiškai nusiteikę, pravardžiuodavo jį fašistu, bet bėgant laikui priešiškumas blėso.
Vilniaus universitetas visuomet artimas
1986 m. vasarą J. Sasnauskas iš tremties grįžo į Vilnių. Anot kunigo, viskas buvo labai pasikeitę, žmonės buvo daug drąsesni ir laisvesni: „Tarsi jautėsi, kad ta sistema jau išsisėmusi.“ Rudenį kunigas įstojo į slapta veikusį vienuolių pranciškonų ordiną, o nuo 1987 m. mokėsi kunigų seminarijoje. Baigus seminariją, pranciškonų vadovybė J. Sasnauską išsiuntė į Prisikėlimo lietuvių parapiją Toronte. Ten 1995 m. vasarą jis buvo įšventintas į kunigus ir dirbo iki 1997 m. Vėliau grįžo į Lietuvą ir buvo paskirtas dirbti sielovados darbą Vilniaus Bernardinų bažnyčioje, kurioje dirba ir iki šiol.
J. Sasnauskas teigia, kad žinojo, jog yra teikiami atminties diplomai, tačiau nesitikėjo, kad vienas jų bus skirtas ir jam, kadangi Vilniaus universitete jis niekuomet nestudijavo. Vis dėlto jis pabrėžia, kad laikas, praleistas Šv. Jonų bažnyčioje ir Vilniaus universiteto aplinkoje, jam – labai brangus. Tuometinį muziejaus direktorių Vincą Žilėną kunigas J. Sasnauskas vadina savo pirmuoju klebonu, o Vilniaus universitetas nuo pat vaikystės, kai apie jį pasakodavo mama, iki pat šių dienų yra labai artimas.
Vilniaus universitetas kviečia asmenis, kurie dėl politinių režimų po 1940 m. birželio 15 d. buvo pašalinti iš universiteto, arba tuos, kurie savo aplinkoje pažinojo tokių žmonių, teikti užklausas el. paštu info@memory.vu.lt arba pildyti anketą dėl asmenų pagerbimo atminties diplomu.
Komentarų nėra. Būk pirmas!