Ant VU Sveikatos ir sporto centro sienos „nusileido“ debiutuojančio menininkų dueto – Jurgio Tarabildos ir Gabijos Žilionytės – piešinys „Burbulai“. Tai vienas tarptautinio gatvės meno festivalio „Vilnius Street Art“ darbų. Nuo šiol pilkas centro pastatas tapo labiau atpažįstamas.

Dailės akademijoje studijuojantis J. Tarabilda M. K. Čiurlionio menų mokykloje yra baigęs tapybą. „Kadangi daug tapydavau ir paišydavau, darbų natūraliai kaupdavosi. Pastebėjau, kad jie negyvena savo gyvenimo. O to norėjosi, kaip ir kontakto su žmonėmis. Todėl pagalvojau: o kodėl gi nepasirinkus gatvės? Galima sakyti, ji yra nemokama galerija“, – apie tai, kaip susidomėjo gatvės menu, pasakoja vaikinas. Pirmasis jo darbas buvo piešinys ant garsiosios Rotondos ledainės, esančios Gedimino kalno papėdėje. Einant Odminių gatvele Katedros link, dešinėje pusėje galima pamatyti ir kitą jaunojo menininko kūrinį – siūlų kamuolį, iš kurio išsivynioja žodelis think (liet. „mąstyk“).

„Mano darbų kol kas dar niekur nėra. Šis – pats pirmas ir, tikiuosi, pats didžiausias“, – sako meno vadybą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijuojanti G. Žilionytė. Ji prisipažino, kad gatvės menu sudomino Jurgis ir kad jųdviejų kūrybinis duetas sustoti nežada.

Vaikinas atskleidžia, kad iš pradžių savo kūrinį nupiešia ant kartono ar popieriaus, o tik paskui klijuoja ant sienos: „Tokį mano darbą visai lengva nuplėšti, jeigu nepatinka. Tad daugelis darbų taip ir dingo“ (šypteli).

Jaunuoliai prisipažino netikėję, kad jų pasiūlytas eskizas laimės tarptautiniame gatvės meno festivalyje „Vilnius Street Art“, juolab kad J. Tarabildai jau pernai nusišypsojo sėkmė papuošti minėtą sieną Odminių gatvėje. „Mūsų darbą atrinko tarp trijų, vertų būti ant šios sienos (VU Sveikatos ir sporto centro – aut. past.). Labai dėl to nustebom. Kai sužinojome, kad laimėjome didele balsų persvara, buvo tikrai super. Dar ir dabar labai tuo džiaugiamės“, – švyti laimingi menininkų veidai.

Pirmiausia jaunuoliai turėjo atrasti ryšį su architektūra. „Be to, bandėme išsiaiškinti, kas šitame pastate vyksta, kokia jo paskirtis. Tada pasidarė lengviau išvystyti piešinį. Norėjosi ko nors lengvo, tokio, kas neįpareigotų mąstyti, kad žmogus tiesiog galėtų pasigrožėti ir nusišypsotų, išvydęs mūsų darbą“, – aiškina G. Žilionytė. Tad ką vis dėlto simbolizuoja menininkų piešinys? „Tai paliekame žmonių interpretacijai“, – mąsliai šypteli J. Tarabilda.

Abiem pašnekovams grafitis neatsiejamas nuo miesto ir jo spalvos: „Neįsivaizduojame miesto be grafičio piešinių. Taip, juos galima pavadinti vandalizmu, bet, mūsų nuomone, tai šiais laikais neišvengiama.“

Jaunųjų menininkų duetui vis dėlto įdomesnis ne senamiestis ar centras, o Vilniaus miegamieji rajonai. „Juose yra didžiulės plokštumos, kur būtų galima padaryti labai įdomių darbų. Manau, tai pagyvintų ir pačius rajonus“, – mąsto J. Tarabilda. Jam antrindama G. Žilionytė priduria, kad suteikti spalvų ir gyvybės miegamiesiems rajonams būtų visai smagu.

Deja, šių jaunuolių kūrinį jau „paženklino“ kiti grafičio piešėjai. Laukite tęsinio.