Balandžio 1 d., per 443-iąjį Vilniaus universiteto gimtadienį, 1973–1974 m. universitete fiziką studijavusiam Gediminui Juškevičiui bus įteiktas atminties diplomas, skirtas išreikšti pagarbą asmenims, kuriems dėl totalitarinių režimų nebuvo leista baigti studijų Vilniaus universitete.
Pasak nominanto, jis universitetą gerbtų ir be diplomo, nes šis turėjo didžiulę įtaką jo gyvenime: ten jis išmoko fizikos pagrindų, ten spausdino atsišaukimus Romo Kalantos metinėms, transliavo bendrabučio gyventojams užsienio radijo stotis, sutiko ir būsimą žmoną.
Dėl universitete vykdytos antitarybinės propagandos, atsisakymo tarnauti armijoje jis buvo persekiojamas Sovietų Sąjungos specialiųjų tarnybų (KGB) ir sulaukė bausmės – buvo pašalintas iš universiteto, nuteistas dvejiems metams kalėjimo įvairiose Gruzijos kalinimo vietose.
Dar mokykloje pajuto santvarkos žiaurumą
Gediminas Juškevičius (pagal tėvą Braziulis) gimė Rimšės kaime, Dūkštų rajone. Vėliau su mama Ona Juškevičiūte persikėlė į Maciučių kaimelį Šalčininkų rajone, kur mama dirbo pradinių klasių mokytoja, vėliau buvo perkelta į Dieveniškėse veikusią pradinę mokyklą, kurioje mokėsi ir Gediminas.
„Kaip mokytoja ji mane dar ir namuose pamokydavo. Būdamas penkerių metų jau skaičiau Justino Marcinkevičiaus poemą „Kraujas ir pelenai“, – gerai prisimena pašnekovas.
Gedimino mama buvo ne tik puiki mokytoja, bet ir didelė patriotė, vaikus mokė lietuviškos abėcėlės, jos raides spalvino Lietuvos vėliavos spalvomis, vėliau dėl to ir dėl nenoro taikstytis su egzistavusia sistema nukentėjo – buvo uždaryta į Naujosios Vilnios psichiatrinę ligoninę. To priežastis buvo paprasta – jos paduotas prašymas išeiti iš darbo ir išvykti į Jungtines Amerikos Valstijas pas ten gyvenusią pusseserę.
Šią skaudžią žinią dešimtokui Gediminui, besimokančiam Vilniaus Visasąjunginės Lenino komunistinio jaunimo sąjungos (VLKJS) 50-mečio mokykloje-internate, atsargiai pranešė jo auklėtoja.
„Nežinojau, kaip elgtis, bet tada supratau, kad visų blogybių priežastis slypi sistemoje, kad gyvename tokioje santvarkoje, kurioje žmogų už pažiūras gali uždaryti į psichiatrinę ligoninę. Aš žūtbūt norėjau mamą iš ten ištraukti, kilo net mintis pabėgti į užsienį ir informuoti gimines, kad padėtų jai“, – pasakoja pašnekovas.
Po pusės metų mamą paleido iš psichiatrinės ligoninės ir paskyrė dirbti į mokyklą Tolkiškėse (Trakų rajone), kur ji mokytojavo iki 1985 m.
Pagrindiniai įkvėpėjai – mama ir Kalanta
Pasak Gedimino, kritinį tuometinės santvarkos suvokimą formavo ne tik šis ir panašūs įvykiai, bet ir nuolat klausomos „Amerikos balso“, Vatikano radijo stotys. Tačiau labiausiai sukrėtė ir požiūrį į santvarkos neteisingumą galutinai įtvirtino jo istorijos mokytojo pranešta tragiška žinia apie 1972 m. gegužės 14 d. Kaune susideginusį jaunuolį Romą Kalantą.
„Mes tada norėjome važiuoti į Kauną, bet mokytojas pasakė, kad iš Vilniaus traukinių stoties į Kauną vykti niekam neleidžiama. Romas Kalanta buvo maždaug mūsų amžiaus vaikinas, o iš vaikystės, kai buvau nusideginęs, prisiminiau, koks tai yra skausmas. Prisipažinsiu atvirai, kad mama ir Kalanta vėliau buvo pagrindiniai mano veiklos įkvėpėjai“, – tvirtina Gediminas.
Jo įsitikinimu, mama visada elgdavosi teisingai, kaip ir priimdama sprendimą parinkti savo sūnui mokyklą, kurioje buvo sustiprintos matematikos ir fizikos klasė. Tie dalykai jam gerai sekėsi ir patiko, bet iš mamos buvo perėmęs ir meilę lietuvių literatūrai, domėjosi menais. Iš mokyklos laikų atsimena jaudinančią dieną, kai laikė baigiamąjį lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą.
„Kiek atsimenu, literatūros egzamino gavau penketą ir iš jo išskubėjau į Vilniaus dramos teatrą, kuriame tuo metu rodė „Barboros Radvilaitės“ spektaklį. Aš jį labai norėjau pamatyti. Spektaklis, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Rūta Staliliūnaitė, paliko didelį įspūdį”, – su šypsena prisimena pašnekovas.
Po mokyklos jaunuolis tvirtai žinojo, kad nori baigti aukštąjį mokslą ir 1973 m. įstojęs į Vilniaus universiteto Fizikos fakultetą su lagaminėliu ir 10 rublių kišenėje patraukė į universiteto bendrabučius Čiurlionio gatvėje.
Antitarybinė veikla kainavo universiteto diplomą
Būdamas Vilniaus universiteto studentas Gediminas Juškevičius pradėjo užsiimti antitarybine veikla – po vidurnakčio, kai pasibaigdavo laidiniu radijo imtuvu Lietuvoje transliuojamų laidų programa, jis su draugais perėmęs laisvus laidus per radiją bendrabutyje transliuodavo „Amerikos balso“ ir Vatikano radijo laidų įrašus iš savo magnetofono.
Be viso to, inicijavo ir ėmėsi platinti atsišaukimus antrosioms Romo Kalantos žūties metinėms.
„1974 m. gegužės 14 d. su kambariokais aptarėme, kad reikia šią sukaktį pažymėti, ir kadangi aš gerai spausdinau mašinėle, sugalvojau tekstą ir išspausdinau atsišaukimo lapelius, kuriuos kartu su Vilniaus universiteto bendrabučio kambarioku Alvydu Miseliu iškabinome visame mieste, net prie KGB“, – sako pašnekovas.
Juose buvo primenama apie Romo Kalantos žūtį ir jo meilę Tėvynei, raginama ugdyti panieką ne svetimoms tautoms, o tiems, kas nori prievarta lietuvius surusinti, taip pat pabrėžiama, kad mūsų kraštas laisvas bus tik tada, kai visi kategoriškai pareikalausime atsiskyrimo nuo Sovietų Sąjungos.
Praėjus kelioms dienoms po atsišaukimų platinimo grįždamas iš rytinio bėgiojimo Vingio parke prie bendrabučio Gediminas pamatė dvi juodas Volgas, o bendrabučio vestibiulyje ir jo laukiančius KGB vyrus. Jis buvo išvežtas į apklausą, o po tardymo paleistas su pasižadėjimu kasdien prisistatyti į Saugumą.
Tų pačių metų birželio 25 d. jis buvo iškviestas pas universiteto rektorių ir pašalintas iš studentų sąrašų „už elgesį, nesuderinamą su tarybinio studento vardu“.
Atsisakė tarnauti Tarybinėje armijoje
1974 m., kai buvo pašalintas iš universiteto už propagandinę veiklą prieš Sovietų Sąjungą, Gediminas gavo šaukimą į Tarybinę armiją. Į jį atsakė laišku, kuriame pareiškė, kad neis tarnauti į armiją, nes Lietuva su niekuo nekariauja (anuo metu SSRS kariavo su Kinija dėl Damansko salos).
„Kažkas man patarė vykti į Maskvą, į Amerikos pasiuntinybę, ir papasakoti viską, kas vyksta su manimi ir mano šeima. Nuvažiavau į Maskvą ir prie parduotuvės „Beriozka“ pamačiau privažiuojančią Amerikos pasiuntinybės mašiną. Vairuotojui išėjus į parduotuvę aš įšokau į to automobilio keleivio vietą ir, kai vairuotojas grįžo, paprašiau mane nuvežti į Amerikos atstovybę“, – pasakoja Gediminas.
Bet iki ten nenukeliavo, vos sustojus prie Amerikos ambasados jį suėmė milicija ir jis vėl atsidūrė Saugumo kabinete. Apkaltintas susitarimo lankytis kasdieniuose tardymuose nesilaikymu, dėl laimingo atsitiktinumo tuomet nebuvo suimtas ir pasodintas. Tik buvo liepta nepamiršti kasdien pasirodyti KGB ir daugiau nedaryti kvailysčių.
Negalėdamas mokytis, nuolat Saugumo stebimas pro padidinamąjį stiklą ir prievarta verčiamas tarnauti armijoje jaunuolis nematė savo ateities čia, todėl galiausiai nutarė iškeliauti iš Lietuvos per Ukrainą ir Gruziją į Turkiją. Bėgo autostopu kartu su artima drauge Dalia iš universiteto. „Per Kijevą į Krymą, Aluštą, Alupką, Jaltą, Feodosiją, ten nuėjome į Ivano Aivazovskio muziejų, per Kerčę į Kaukazą atplaukėme keltu. Mes kaip turistai keliavome. Iš Novorosijsko į Batumį atplaukėme per audrą kruiziniu laivu „Tadžikistan“, – kelionės maršrutą prisimena pašnekovas.
Bet iki Turkijos sienos likus vos 20 kilometrų Batumyje (Gruzija) juos sustabdė pasieniečiai su vilkiniais šunimis. Išsivežė į tardymo punktą, kur išsiaiškino, kad Gediminas yra ieškomas asmuo.
Ta kelionė Gediminui baigėsi trimis jam iškeltomis bylomis: dėl antitarybinės veiklos, atsisakymo tarnauti Sovietų armijoje ir bandymo pabėgti. Dalia po savaitės buvo paleista, o Gediminas nuteistas, kaip pats sako, labai humaniškai – 9 mėnesiams kalėjimo Batumyje ir daugiau kaip metams tremties darbų Gruzijos metalurgijos ir po to chemijos gamyklose.
Kalint leido susituokti
Paklaustas, kokie buvo tie dveji metai, praleisti įvairiose Gruzijos kalinimo vietose, pašnekovas teigia, kad nieko blogo iš jų neatsimena.
„Iš Gruzijos liko tik šviesūs prisiminimai. Kalėjime man žmonės ir valgyti atnešdavo, net mama buvo mane ten aplankiusi, bibliotekininkė nešdavo man knygas, vos truputį susirgau, pradėjau kosėti, iš karto paguldė dviem mėnesiams į kalėjimo ligoninę. Mane gyvenime lydėjo tam tikra sėkmė, nes nesusilaukiau, o galėjau susilaukti, žymiai blogesnių dalykų“, – sako disidentas.
Didelį įspūdį Gediminui paliko ir žymaus kunigo Juozo Zdebskio politinių kalinių lankymas Gruzijoje. Kaip pasakoja pašnekovas, kunigui įžengus atrodė, kad net visa patalpa nušvito.
Kai Gediminą perkėlė į Rustavio mieste esančią chemijos gamyklą-priverčiamojo darbo stovyklą, ten jį aplankė dar vienas brangus svečias – Dalia su geriausia drauge Irena, kurią jis įsimylėjo ir darbo stovyklos administracijai leidus netrukus vedė. Žmoną, apsigyvenusią Rustavyje, Gediminui irgi buvo leista lankyti.
„1976 m. gruodį pasibaigus mano dvejų metų kalinimo laikui, mes nutarėme važiuoti atgal į Lietuvą. Aš Vilniuje nieko neturėjau, o Irena buvo kaunietė ir jos mama Janina Tamulienė pakvietė atvykti į Kauną, todėl vykome ten“, – prisimena vyras.
Grįžęs prisidėjo prie Sąjūdžio grupių veiklos
Uošvis Gediminui padėjo įsidarbinti Kauno radijo gamykloje, tačiau jo vis tiek neapleido mintis, kad reikia baigti mokslus. Vilniaus universitetas dėl teistumo jo nepriėmė, bet pavyko įstoti į neakivaizdinį skyrių Vilniaus Pedagoginiame institute. Ten jis įgijo matematikos mokytojo specialybę, bet mokytoju nedirbo.
„Aš negalėjau išeiti iš radijo gamyklos, nes ją įsimylėjau. Ten rašiau „Šilelių“ surinkimo instrukcijas (technologijas). Papildomai kursuose pasimokęs inžinerijos ir IT tapau inžinieriumi-technologu. Kai gamykla tapo susivienijimu „Banga“ su Vytautu Rakausku gamyklos cechuose įsteigėme nemažai Sąjūdžio grupių, buvau paskirtas jų atstovu ir dalyvavau Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime, vėliau su žmona Irena dalyvavome ir Sausio 13-osios įvykiuose prie Seimo“, – pasakoja vyras.
Gediminas Juškevičius – Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo delegatas. Asmeninio archyvo nuotr.
Atrodo, Gediminui viskas sekėsi, tik vienas dalykas nedavė ramybės ir vertė jaustis blogai – jo mama mirė būdama vos daugiau nei 50 metų ir nesulaukė Lietuvos Nepriklausomybės. „Tiek asmeninis žmogaus, tiek valstybės gyvenimas yra kaip sinusoidė – tai gerai, tai blogai, tai aukštyn, tai žemyn – bet rezultatas išėjo geras – mes, lietuviai, ir kiti, kurie to norėjo, nugalėjome, atkūrėme valstybę“, – džiaugiasi pašnekovas.
Šiandien į atminties diplomą galėtų pretenduoti daugiau kaip tūkstantis žmonių: lietuviai, lenkai, žydai. Šiuo metu jau rasta ir simboliniais diplomais pagerbta per pusantro šimto asmenų.
Vilniaus universitetas kviečia žmones, kurie dėl politinių režimų buvo pašalinti iš universiteto, arba tuos, kurie savo aplinkoje pažinojo tokių asmenų, teikti užklausas el. paštu info@memory.vu.lt arba pildyti anketą dėl asmenų pagerbimo atminties diplomu.
Komentarų nėra. Būk pirmas!