Sausio 20 d. Valstybinė lietuvių kalbos komisija, Vilniaus universiteto Užsienio kalbų institutas ir Lietuvos kalbų pedagogų asociacija surengė apskritojo stalo diskusiją „Kalbų politika aukštojoje mokykloje: tikslai, poreikis, nauda“.

Renginys sutelkė Lietuvos aukštųjų mokyklų administracijų, Švietimo ir mokslo ministerijos atstovus, užsienio kalbų institutų vadovus, lietuvių ir kitų kalbų katedrų vedėjus, specialistus ir visus besidominčiuosius kalbų politikos klausimais Lietuvos aukštojo mokslo erdvėje.

Dėmesys ne tik užsienio kalboms

Diskusijos moderatorė, VU Užsienio kalbų instituto direktorė, Lietuvos kalbų pedagogų asociacijos prezidentė prof. Roma Kriaučiūnienė atkreipė dalyvių dėmesį į Europos kalbų tarybos rekomendacijas aukštosioms mokykloms: įvairių kalbų mokymo ir mokymosi universitetuose plėtrą bei daugiakalbystės koncepciją: kalba skirta mokslo pasiekimams perduoti, paveikti visuomenę. „Nors manoma, kad anglų kalba ir toliau išliks mokslinės bendruomenės kalba, tačiau labai aiškiai deklaruojama, jog tyrėjai privalo gebėti perteikti savo tyrimų turinį ir gimtąja kalba, todėl kalbų politika universitetuose turi labai aiškiai numatyti ir gimtosios kaip mokslinės kalbos statusą“, – teigė prof. R. Kriaučiūnienė.

Susitikimo dalyviai pasidalijo lietuvių ir užsienio kalbų dėstymo patirtimi, diskutavo apie akademinės lietuvių kalbos ir užsienio kalbų mokymo ir mokymosi kokybę, lietuvių ir kitų kalbų santykį aukštojoje mokykloje, akademinės bendruomenės požiūrį į gimtosios kalbos profesinės terminijos kūrimą. Prof. Raimonda Brunevičiūtė, LSMU Kalbų ir edukacijos katedros vedėja, pastebėjo, kad pirmakursių lietuvių kalbos žinios prastėja. Todėl, pasak profesorės, reikėtų keisti lietuvių kalbos brandos egzamino reikalavimus, stiprinti lietuvių kalbos raštingumo ugdymą bendrojo lavinimo mokyklose.

Europos Sąjunga rekomenduoja keturių kalbų modelį

LEU Edukacinių tyrimų instituto direktorė doc. Daiva Jakavonytė-Staškuvienė pabrėžė, kad Lietuva ne vienintelė rūpinasi kalbų mokymu aukštojoje mokykloje. Taip daroma ir pažangiose Europos valstybės, pavyzdžiui, Šveicarijoje ir Prancūzijoje: „Daug dėmesio skiriama ne tik užsienio kalboms, bet ir pirmajai kalbai, kuri sudaro mąstymo ir minčių raiškos pamatą. Jeigu asmuo negeba sklandžiai minčių reikšti gimtąja kalba, jis to negalės daryti ir užsienio kalba.“

Diskutantai sutiko, kad aukštosios mokyklos turi užtikrinti daugiakalbystės plėtrą, studentų kalbinių kompetencijų, įgytų bendrojo ugdymo įstaigose, tęstinumą. Tai padidintų aukštųjų mokyklų absolventų galimybes integruotis į Europos socialinės, kultūrinės, ekonominės ir politinės, profesinės ir akademinės veiklos erdvę.

Susirinkusieji pritarė Europos Sąjungos rekomenduojamam keturių (gimtosios, valstybinės ir dviejų užsienio) kalbų modeliui. Jam palankios sąlygos turi būti sudarytos ir visose Lietuvos aukštosiose mokyklose. Apskritai bet kuriai aukštajai mokyklai reikėtų stiprinti studentų motyvaciją, siekti, kad studentai suvoktų ir lietuvių, ir užsienio kalbų svarbą, būtų pasirengę kokybiškai perteikti įgytas specialybės žinias akademiniu lygmeniu įvairiose daugiakalbėse ir daugiakultūrėse profesinėse aplinkose, gebėtų rašyti akademinius, profesinius tekstus tiek lietuvių, tiek užsienio kalbomis. Šiuo požiūriu vertinga LSMU ir VDU patirtis. Pastarajame įvairių kalbų studijoms kiekvienam studentui skiriami 24 kreditai. Šių kalbų spektras apima daugiau nei 30 kalbų.

Diskusiją vainikavo memorandumas

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė doc. Daiva Vaišnienė apibendrindama diskusiją sakė, kad valstybinės kalbos politikai ypač svarbus akademinės bendruomenės, įvairių sričių profesionalų požiūris į kalbos vartoseną, profesinės terminijos kūrimas, iš užsienio atvykstančių studentų mokymas lietuvių kalbos, bendrojo lavinimo mokyklų pedagogų pasirengimas perteikti ugdymo turinį taisyklinga kalba.

Siekiant bendros Lietuvos aukštųjų mokyklų kalbų politikos, užtikrinančios studentų gimtosios ir kitų kalbų kompetencijų plėtrą akademiniu lygmeniu, renginio pabaigoje nuspręsta parengti jungtinį memorandumą.