Rasa Gelgotienė, trijų didelių Vilniaus universiteto chorų vadovė, tarp savo nesibaigiančių darbų rado laiko parašyti ir knygą. Kaip teigia pati autorė, jos nuopelnai ir patirtis – dar ne priežastis rašyti knygą. Tikroji priežastis – tikėjimas choro galia.

Nepaisant autorės nuovargio, po keturiasdešimt metų, skirtų darbui, ji neprarado tikėjimo šios veiklos svarbumu. „Aš nežinau, kaip dirba vaikų arba suaugusiųjų chorų vadovai… Bet aš labai gerai žinau būtent mūsų, studentų chorų vadovų, bėdas ir lūkesčius…“ – rašo R. Gelgotienė. Štai tą patirtį knygoje autorė ne tik perduoda jaunimui, kuris dirbs su Lietuvos chorais ateityje, bet ir papildo ją garsių choro vadovų sėkmės istorijomis.

Klausydami chorų atliekamų kūrinių net nesusimąstome, kad gražiai jie skamba ne tik dėl uolaus ir nuoseklaus darbo, atsidavimo kūriniui. Kol kūrinys išvysta dienos šviesą ir suskamba neįtikėtinu grožiu, turi būti atliktas milžiniškas „namų darbas“. Autorė dalijasi patirtimi apie balso formavimą, kvėpavimą, muzikos rašto mokymą, balso higieną, koncertinį choro įvaizdį, lankomumą, repertuaro parinkimą ir kt.

Žymus chorvedys Vaclovas Augustinas pabaigos žodyje rašo:

„Choro vadovo užrašai“ tai Rasos Gelgotienės profesinis dienoraštis – jokio formalumo, jokio visažinančio pamokslavimo, jokio tuščiažodžiavimo. Kiekvienas sakinys pagrįstas asmenine patirtimi – skaudžiais nusivylimais ar įkvepiančiais atradimais. Tačiau, kaip ir daugelio talentingų kūrėjų, Rasos Gelgotienės tekstas yra universalus ir daugiasluoksnis. Išlaikydama optimalias proporcijas tarp detalių ir bendrybių, autorė sugebėjo apžvelgti beveik visus chorinio darbo aspektus.

Paskutinį kartą knyga apie chorvedžio darbą lietuvių kalba buvo išleista daugiau nei prieš 40 metų (J. Narvidas „Chorinio darbo pagrindai“, 1969 ). Nuo to laiko pasaulis gerokai pasikeitė.

Rasos Gelgotienės „Choro vadovo užrašai“ – tai patraukli, aiškios struktūros, šiuolaikiška, nuoširdi ir, tuo pačiu, labai praktiška knyga. Kai kurias „auksines“ Rasos Gelgotienės mintis mielai pasikabinčiau sau prie lovos:

– choro vadovas privalo išsaugoti choristams jų balsus visam gyvenimui;

– nustatant naujoko balsą, paprašau jį man paskambinti – „tenorinė“, „altinė“ ar „bosinė“ spalva ypač gerai girdisi kalbant telefonu;

– pirmoje kūrinio repeticijoje reikia nusiteikti tikram vidiniam degimui ir nepagailėti savęs;

– choro vadovo darbas šiais laikais yra visiškai nuvertintas;

– už visą choro meninę produkciją savo profesine reputacija atsakingas vadovas;

– choro dirigentai nuolat išgyvena stresą, nes yra atsakingi už situaciją, kurią turi mažai galių kontroliuoti;

– visuomenei reikia chorų. Vadinasi, visuomenė turėtų materialiai atsidėkoti chorų vadovams už jų darbą.

Šiuo savo darbu Rasa Gelgotienė – kūrybinga ir nepailstanti, drąsi ir charizmatiška choro dirigentė – padarė didžiulę dovaną visai Lietuvos chorų bendruomenei.“