Lapkričio 25–26 d. Vengrijos Nirbatoro miestelyje vyko tarptautinė konferencija, skirta Stepono Batoro 425 mirties metinėms paminėti. Joje dalyvavo Vilniaus universiteto muziejaus direktorius dr. Ramūnas Kondratas. Konferenciją organizavo Vengrijos literatūrinė draugija.

Steponas Batoras kilęs iš Transilvanijos dalies, kuri dabar priklauso Rumunijai, joje daugiausia gyveno katalikai, o Nirbatoro Batorų giminės šakos atstovai buvo protestantai reformatai. R. Kondratas papasakojo, kad Nirbatore atstatyti buvę valdovų rūmai, yra ir Batorų šeimos muziejus. Steponas Batoras ten žinomas kaip Lenkijos karalius ir Transilvanijos princas. Direktorius teigė, kad turėtume daug labiau pasistengti skleisdami informaciją apie Lietuvą ir Steponą Batorą.

R. Kondrato pranešimo tema buvo Vilniaus universitete esanti Stepono Batoro ikonografija: medaliai, pinigai, paveikslai, bareljefas su Stepono Batoro atvaizdu. Konferencijos dalyviams įspūdį paliko Stepono Batoro bareljefo atidengimo renginys, kuriame dalyvavo ir Vengrijos ambasadorius, taip pat įrengiamos varpinės ekspozicijos, kurių pačiame centre – Stepono Batoro biustas, vaizdai. Savo pranešime direktorius papasakojo apie VU steigimą. Kai karalius pasirašė pirmąją universiteto steigimo privilegiją, jos nepatvirtino Lietuvos kancleris, todėl ji negaliojo. Karaliaus galia LDK buvo apkarpyta. Tik kitais metais lankydamasis Vilniuje Steponas Batoras privertė vicekanclerį pasirašyti Vilniaus universiteto steigimo privilegiją. Tai liudija ypatingą LDK statusą jos sąjungoje su Lenkijos karalyste. Direktorius pademonstravo ir bronzos, aukso ir sidabro medalius iš mūsų muziejaus, kuriuose pavaizduotas caras Aleksandras I ir Steponas Batoras. Jis džiaugėsi, kad tokios konferencijos padeda išryškinti Stepono Batoro vaidmenį, pabrėžti, kad jis buvo ne tik Lenkijos karalius, bet ir daug nuveikė LDK, prisidėjo prie pinigų reformos Lietuvoje, todėl jo atvaizdas ir herbas yra ant lietuviškų grašių.

R. Kondratas papasakojo linksmą istoriją: „ Kai mane pakvietė dalyvauti šioje konferencijoje, sakė, kad ji bus tarptautinė ir vyks anglų kalba. Preliminarioje programoje, kurią atsiuntė, visi pranešimai buvo surašyti anglų kalba, todėl ir aš nusiunčiau savo pranešimą. Buvo parašyta, kad apsistosime SPA viešbutyje. Kai nuvykom, mus apgyvendino kempinge šalia SPA, o visa programa jau buvo vengrų kalba. Vienintelis mano pranešimas buvo anglų kalba. Man parūpino vertėją, todėl nebuvo problemos. Pietus ir vakarienę valgydavome atstatytuose Batorų rūmuose. Nuėjęs ant lėkščių pamačiau lapelius su dalyvių vardais ir pavardėmis. Ieškojau savo, bet neradęs atsisėdau prie pažįstamų. Maniau, gal pamiršo užrašyti. Bet kai atėjau kitą kartą ir vėl neradau savo pavardės, vienas kolega man parodė: „Štai Jūsų vieta.“ Pasirodo, ten buvo parašyta „Lietuvis pranešėjas“. Kai mums atnešdavo pusryčių maišelius kempinge, ant mano maišelio taip pat buvo parašyta „Litvan“. Jaučiausi pagerbtas, kaip koks LDK laikų riteris. Dėl to, manau, visi atkreipė dėmesį į Lietuvą.“

R. Kondratas su Batoro muziejaus direktore aptarė galimas bendras parodas. Kadangi mūsų universiteto paveldas iškeliavo į daugelį kraštų, su daugeliu jų glaudžiai susijęs, o turime nemažai ryšių, tai būtų galima VU istorijos parodą surengti ir kitose šalyse, papildant jų turima medžiaga. Vengrijoje direktorius tikisi surengti parodą, susijusią su Batorų šeima, o Kijeve, kur nukeliavo mūsų anatomijos ir patologijos rinkiniai, Ž. Žilibero herbariumas – bendrą istorinio mokslo paveldo ekspoziciją. Tokios parodos būtų labai aktualios ir įdomios, padėtų užmegzti daugiau ryšių ir suteiktų papildomos medžiagos mokslo istorikams.