Ką tik pasirodžiusiame žurnalo „Cell“ numeryje – ir lietuvio mokslinis straipsnis. VU Biotechnologijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Linas Mažutis su kolegomis Ilke Akartuna, Allonu Kleinu ir kitais paruošė publikaciją „Droplet Barcoding for Single-Cell Transcriptomics Applied to Embryonic Stem Cells“ (liet. „Pavienių kamieninių ląstelių transkriptomikos analizė panaudojant skaitmeninius barkodus“).

„Įsivaizduokite, kad grupei žmonių užduodate klausimą, koks yra vidurkinis žmogus? Skamba galbūt kvailai, nes vidurkinis žmogus neatspindės nei lyties, nei amžiaus, nei sveikatos būklės. Taip yra ir tyrimuose su ląstelėmis – didelė dalis technologijų paremta „vidurkiniu“ ląstelių apibūdinimu, kas neleidžia nustatyti pavienių ląstelių bruožų ir jų skirtumų. Straipsnyje aprašėme išvystytą technologiją, kuri leidžia nustatyti atskirų ląstelių požymius itin dideliu tikslumu ir tą padaryti su šimtais ar tūkstančiais ląstelių“, – pasakoja dr. L. Mažutis.

Ši technologija paremta pavienių ląstelių enkapsuliavimu į nanolitro lašelius panaudojant mikroskysčių gardeles ir kiekvienos ląstelės pažymėjimu skaitmeniniu barkodu. Kadangi ląstelės „uždaromos“ atskirų lašelių viduje, jos nebegali susimaišyti su kaimyninėmis ląstelėmis. Tai leidžia kiekvieną ląstelę pažymėti specifine, unikalia žyme.

„Enkapsuliavimo metu kartu su ląstelėmis į lašelius įnešami ląstelių suardymo reagentai ir fermentai. Ląstelėms patekus į lašelį, detergentai suardo ląstelių membraną. Dėl to į lašelio vidų išleidžiama ląstelinė informacinė RNR. Ši RNR, dar vadinama ląstelių transkriptoma, koduoja informaciją apie tai, kokie genai ir kokiu stiprumu ekspresuojami konkrečioje ląstelėje. Kiekviena ląstelė pasižymi tik jai savita genų raiška, todėl sugebėjimas pažvelgti į atskirų ląstelių transkriptomą labai svarbus vėžio ar kamieninių ląstelių tyrimuose“, – paaiškina mokslininkas.

Panaudodami šią technologiją Vilniaus ir Harvardo universitetų mokslininkai ištyrė tūkstančius pavienių kamieninių ląstelių, nustatė jų genų raišką ir surado atskirus ląstelių tipus, kurie pasižymi atsinaujinančiomis genų programomis.

Žurnalo redakcinė kolegija taip pat pakvietė šiame leidinyje publikuotų straipsnių autorius, jaunuosius mokslininkus iki 40 metų, pasidalyti patirtimi, kaip sekėsi ruošti straipsnį, kaip vyko redagavimo ir ruošimo spaudai procesas. Dr. L. Mažutis savo pateiktame komentare rašė: „Kartą Euklidas karaliui Ptolemėjui atsakė: „Nėra lengvo kelio į geometriją“. Moksle, kaip ir geometrijoje, kelias į tikslą nelengvas. Man su kolegomis šis darbas buvo mūsų ambicijų, idėjų ir pastangų išbandymas. Manau, kad kiekvienas mūsų daug kartų svarstė, galbūt reikia mesti šį darbą ir savo pastangas veikiau nukreipti į ką nors lengvesnio, užuot gaišus laiką? Straipsnyje aprašomos technologijos išvystymas buvo jaudulio ir nusivylimo mišinys kartu su kiekviename žingsnyje pasitaikiusiomis nenumatytomis kliūtimis. Tačiau gautas rezultatas yra gražus komandinio darbo pavyzdys, o mūsų technologiją jau perėmė kelios mokslininkų grupės. Manau, dirbdami atskirai nebūtume pasiekę tokių rezultatų. Ir mus džiugina tai, kad ši technologija jau tapo pripažinta pavienių ląstelių transkriptomikos ir genomikos srityje.“

 „Cell“ yra dvisavaitinis žurnalas, publikuojantis išskirtinius tyrimus molekulinės, ląstelių, eksperimentinės biologijos, biochemijos ir kitose gyvybės mokslų srityse. Žurnalas leidžiamas nuo 1974 m.

Dr. L. Mažutis yra „Marie Curie International Outgoing Fellowship“ stipendininkas.