Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, dėl prastos aplinkos būklės sukeltų ligų Europos regione miršta nuo 15 iki 20 proc. visų mirštančiųjų. Dar dalis gyventojų dėl prastos aplinkos kokybės turi prisitaikyti gyventi su negalia. Vertinant bendrą ligų dėl aplinkos veiksnių naštą, dažnai dėmesys sutelkiamas į pavienius rizikos veiksnius ir pavienius padarinius sveikatai, nes analizuoti sudėtingus ligas sukeliančių veiksnių tarpusavio sąveikos mechanizmus yra kol kas sudėtinga. Dažnai paprasčiausiai trūksta duomenų apie kai kuriuos esamus ar naujai atsiradusius rizikos veiksnius.

Kai kuriose ES šalyse (Belgijoje, Italijoje, Nyderlanduose, Prancūzijoje, Vokietijoje) atlikti tyrimai rodo, kad nuo 6 iki 12 proc. prastos gyvenamosios aplinkos sukeliamų ligų lemia 9 aplinkos veiksniai. Tarp jų yra ir tarša smulkiosiomis dalelėmis.

Kietosios dalelės – tai ore esančių dalelių ir skysčio lašelių mišinys, kuriame gali būti įvairių komponentų – rūgščių, sulfatų, nitratų, kitų druskų mišinių, organinių junginių, metalų, dirvožemio dalelių, suodžių, nusidėvėjusių padangų, stabdžių, šaligatvių dangos dulkių ir kt. Be to, kietosios dalelės gerai absorbuoja toksines medžiagas ir mikroorganizmus.

Smulkios kietosios dalelės (KD; dažnai tekstuose jos vadinamos PM nuo angl. particulate matter) pagal dydį skirstomos į grupes ir matuojamos µg/m³.

KD₁₀ dalelės ore yra mažesnės nei 10 μm (mikronų). Jos kelia didžiulį susirūpinimą, nes yra labai mažos, gali prasiskverbti giliai į plaučius ir sukelti didelę grėsmę žmogaus sveikatai.

Šiuo metu KD_2,5 (mažesnės nei 2,5 μm) dalelės yra laikomos ypač pavojingomis, nes gali prasiskverbti į gilesnius kvėpavimo takus ir patekti į kraujotakos sistemą.

Didesnės dalelės nėra tiesiogiai įkvepiamos ir iš oro pakankamai efektyviai gali būti pašalinamos sedimentacijos būdu.

KD₁₀ ir KD_2,5 į orą išskiriamos dviem būdais. Pirmasis yra tiesioginis kietųjų dalelių išmetimas į orą iš daugybės šaltinių, tokių kaip kuro deginimas (transportas, energijos gavyba, pramonė), dirvos erozija, vėjo pustomos dulkės ir mechaninis smulkinimas (pvz., kasyba, statybos). Iš šių šaltinių išmetamos kietosios dalelės vadinamos „pirminėmis“. Antrasis būdas – tai kietųjų dalelių formavimasis atmosferoje tarpusavy reaguojant kitiems teršalams, pvz., sieros dioksidui, azoto oksidams ir amoniakui, kurie suformuoja kietus sulfatus ir nitratus, taip pat lakiuosius organinius junginius (LOJ), kuriems oksiduojantis susidaro organiniai aerozoliai.

Žiemą miestuose didžiausią įtaką oro užterštumo padidėjimui turi dėl silpno vėjo ir didelio šalčio nesisklaidantys teršalai, patenkantys į orą dėl intensyvaus kūrenimo siekiant apšildyti patalpas. Pavasarį, be išvardytų veiksnių, prisideda druskų/smėlio likučiai po žieminio kelių, šaligatvių barstymo, nuo džiūstančios žemės paviršiaus pakeltos dulkės, deginamų šiukšlių, žolės pelenai ir kt.

Manoma, kad 1997–2008 m. nuo 13 iki 62 proc. Europos miestų gyventojų gyveno tokiomis sąlygomis, kai smulkiųjų ir stambiųjų dalelių koncentracija aplinkos ore viršijo sveikatos apsaugos tikslais ES nustatytas ribines vertes. Reiktų priminti, kad KD neturi koncentracijos slenksčio, todėl neigiamas jų poveikis sveikatai gali būti juntamas ir dalelių koncentracijai nepasiekus nustatytos vertės normos.

Daugėja duomenų, kad KD poveikį sveikatai dažnai lemia jų cheminės savybės, sudėtis ir masė. Toks pavyzdys gali būti benzo(a)pirenas – vienas iš vėžį sukeliančių policiklinių aromatinių angliavandenilių, dažniausiai išmetamas transporto priemonių ar išskiriamas degant organinėms (pvz., biomasei, medienai) medžiagoms.

Be to, kietosios dalelės absorbuoja toksines medžiagas bei mikroorganizmus ir perneša juos į gilesnius kvėpavimo takus, o tai gali sukelti lėtinius apsinuodijimus, alergines organizmo reakcijas.

Leidinyje ,,Europos aplinka – būklė ir raidos perspektyvos 2010 m.“ yra pateiktas gana vaizdus ES šalių žemėlapis, kuriame pažymėti regionai pagal 2005 m. dėl ilgalaikio KD poveikio prarastų gyvenimo metų skaičių. (Lietuva yra per vidurį – 25–50.) Geriausia situacija yra Skandinavijos šalyse.