Lapkričio 18 d. pažymima Europos universitetų paveldo diena. Tai proga atkreipti dėmesį į universitetų paveldą. Kuo tas paveldas ypatingas, kuo jis gali būti vertingas ir įdomus, klausiame istoriko, televizijos laidų vedėjo, Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedros profesoriaus Alfredo Bumblausko.

Kuo ypatingas Europos universitetų paveldas? Kuo jis gali būti įdomus?

Paprastai sakoma, kad tarp universiteto ir Europos kultūros galima dėti lygybės ženklą. Universitetai kūrė Europos tapatybę. Lotyniškosios švietimo sistemos, kurios viršūnėje – universitetai, ribos – tai Europos kultūros ribos. Europai ieškant savo tapatybės per universitetus yra du pagrindiniai šaltiniai – materialinis paveldas: architektūra, bibliotekos, muziejai, kolekcijos, o kitas – idėjinis paveldas. Prasmių universitetų idėja, kuri buvo pradinė universitetų istorijos paradigma, šiais laikais ypač aktuali, nes dažnai pragmatinis, komercinis požiūris į universitetus paskandina pamatinę universitetų prasmių paieškų idėją.

Vilniaus universitetas pataikė į antrąją universitetų kūrimosi bangą, ilgai buvome erdviausio poveikio universitetas. Tiesiogine savo poveikio erdve neturėjome analogų Europoje. Vilniaus universitetas nubrėžė Europos civilizacijos ribas. Neseniai apie tai teko kalbėti dviejose konferencijose – Ukrainoje ir Kanadoje. Kijeve kalbėjau apie Donecko fronto sutapimą su Europos civilizacijos ribomis XVII a. Ukrainiečiai pripažįsta, kad tai buvo ir Hetmanato ribos. Ten per Kijevo Mohilos akademiją išliko lotyniškas švietimas, o Mohila buvo Vilniaus universiteto auklėtinis. Ukrainiečiai turi ir savo baroką, ukrainietiška stačiatikybė visados skyrėsi nuo maskvietiškos. Žydų sėslumo riba taip pat sutampa. Žydai labiausiai pritapo prie Vakarų modernizacijos, šiame regione jų gyvenamos vietos sutapo su Lenkijos–Lietuvos valstybės riba. Tik vėliau, Aleksandrui II ją panaikinus, žydai kūrėsi ir kitose Rusijos dalyse.

Ar pasaulį gali dominti Vilniaus universiteto paveldas?

Turėtų dominti. Visada domina savo pasaulio pakraščiai. Jei tie pakraščiai save pozicionuoja kaip to kultūrinio regiono ar tos civilizacijos dalis, juose turi būti visiems bendrų požymių. Prancūzui, vokiečiui ar britui taip pat turi rūpėti, kur jų regiono ribos. Paprastai europinėmis ribomis laikomi rytiniai gotikos paminklai, ta riba eina tiesiai per Vilnių. Ryčiausi autentiško baroko paminklai – taip pat LDK, jų yra ir už Dniepro.

Dar įdomus dalykas, kad Jėzuitų ordinas steigė vaistines, apie kitus ordinus to nesu girdėjęs. Gardino kolegija taip pat turėjo vaistinę. Pasirodo, jėzuitai bandė sujungti pasaulio vaistažolinę patirtį. O kadangi jie žino vaistažoles nuo Filipinų, Kinijos, Indijos iki Peru, Argentinos, Meksikos, tai galėjo sujungti tas žinias. Jėzuitų vaistinės – pirmos globalios vaistinės.

Jėzuitų pasaulis, prasmių universiteto logika, retorika, poetika yra humanitariniai mokslai, nepraradę savo prasmių ir šiais laikais. Jie visi egzistuoja kaip šiuolaikiniai mokslai. Jėzuitų universitetų studijų ir mokslo sistema buvo labai kanonizuota, o tai reiškia, kad tos aukštosios mokyklos nuo Vilniaus universiteto iki jėzuitų universitetų Ispanijoje ar Portugalijoje buvo tokio paties lygio. Tuo pasižymėjo jėzuitų universitetų tinklas, ir kai reikia įkurti universitetą „šiaurės giriose“, kaip sakė Milošas, jis gauna paramą iš visų tų universitetų. Todėl turime visą puokštę žymių profesorių nuo Portugalijos iki Norvegijos.

Taigi Martyno Smigleckio „Logika“, Mykolo Radau retorikos vadovėlis „Improvizuojantis oratorius“, Žygimanto Liauksmino „Oratorinė praktika“, M. K.Sarbievijaus „Trys eilių knygos“ įeina į pasaulio paveldą per jėzuitų tinklą. Todėl manau, kad mes turėtume būti įdomūs.

Kuo ypatingas Vilniaus universiteto ansamblis?

Vilniaus universiteto ansamblis, architektūra, bažnyčia – išskirtinis dalykas. Esame su prof. E.Gudavičiumi svarstę, kodėl mes taip čia išsiskiriame. Jis teigia, kad Vakarų  Europos universitetai – tai scholarų universitetai, kuriuos įkūrė susirinkę skaityti mokantys žmonės, o mūsų vėluojančiame regione – magistrų universitetai, kai pirma suformuojama mokytojų grupė, tada ieškoma studentų. Na, o Vilniaus universitetas apskritai, kaip pavėlavęs, gavo fundamentalią valstybės elito injekciją. Beveik vienu mostu gavome visą senamiesčio kvartalą. Visi universitetai, kurie didžiuojasi savo paveldu, yra išbarstyti, net ir britų Kembridžas su Oksfordu, o mes turime net 13 kiemelių ir bažnyčią – viskas pačioje senamiesčio širdyje. Bent jau architektūros požiūriu, mano įsitikinimu, turime kuo didžiuotis.

O kitas paveldas, rinkiniai?

Išlaikėme, nors ir išbarstę, biblioteką. Turime net XVI–XVII a. knygų, nors mus nusiaubė 1655–1660 m. tvanas, švedai išmanė reikalą ir išsivežė daug knygų, praradimas labai rimtas. Labai ilgai žinojome vienintelį 1613 m. žemėlapį Upsaloje. O kaip jis ten atsidūrė? Tik vėliau antras egzempliorius rastas Vokietijoje. Gausybė mūsų unikalių leidinių, jėzuitų mokyklinio teatro programos yra Švedijoje. Palyginti su Upsalos Gustavianumo muziejumi, mes labai daug praradome. Nuo XVII a. pirmosios pusės švedai kilo, turtėjo, daugiau nepatyrė jokių karų savo teritorijoje. O mūsų kolekcijos buvo draskomos ir barstomos. Ir didžiausias smūgis buvo uždarymas 1832 m. Mes dar jo nesuvokėme iki galo. Iki tol Vilniaus universitetas tikrai įėjo į 200 Europos universitetų.  Tokios asmenybės kaip astronomas M. Počobutas, istorikas J. Lelevelis, nekalbant jau apie žymiuosius poetus A. Mickevičių, J. Slovackį, tikrai išgarsino Vilniaus universitetą.

Upsalos Linėjaus ar Krokuvos Koperniko neturime. Tačiau turime pasaulinio masto poetus – Adomą Mickevičių ir Nobelio premijos laureatą Česlovą Milošą. Mūsų universiteto tradicija – tai poetų universitetas.

Europos universitetų paveldo diena minima UNIVERSEUM – europinio tinklo, susikūrusio 2000 m., iniciatyva. Šis tinklas rūpinasi akademiniu paveldu plačiąja prasme. Tikslas – saugoti, tirti ir viešinti universitetų kolekcijas, muziejus, archyvus, bibliotekas, botanikos sodus etc. Ši diena minima nuo 2012 m.