Studentai išrinko 13 geriausių praėjusių metų Vilniaus universiteto dėstytojų. Jie buvo pagerbti rektoriaus padėkomis.

Fizikos fakulteto profesoriaus habil. dr. Prano Juozo Žilinsko karjera Vilniaus universitete prasidėjo 1966 m., kai baigęs inžinerines studijas Kauno politechnikos institute (dabar Kauno technologijos universitetas) pagal paskyrimą atvyko dirbti į VU. Jaunas specialistas pateko į labai energingą jaunų žmonių grupę Puslaidininkių fizikos probleminėje laboratorijoje. 1972 m. apgynė technikos mokslų kandidato disertaciją ir pradėjo dėstyti. Neseniai, rengdamas savo veiklos apžvalgą, profesorius suskaičiavo, kad per visą pedagoginio darbo laiką jam teko skaityti per 20 skirtingų dalykų paskaitų. Dalis jų, pvz., integriniai grandynai, analoginė ir skaitmeninė elektronika, analoginių ir skaitmeninių grandinių kompiuterinis modeliavimas ir kt., buvo pradėtos skaityti jo paties iniciatyva siekiant studentams suteikti modernių inžinerinių žinių. Šiuo metu prof. P. J. Žilinskas dėsto virpesių ir bangų bei radioelektroninių sistemų kursus.

Kokie Jūsų dėstymo principai, metodai, ką labiausiai vertinate per paskaitas?

Mano mokymo principai yra labai paprasti: būti arti studento, ugdyti jo gebėjimą pačiam spręsti problemas, visada padėti, kai jam sunku, siekti, kad studentas nebijotų dėstytojo. Pirmiausia turėti tvarkingą paskaitų planą: viena paskaita – viena tema. Turėti parengus mokomųjų knygų ar konspektų, prieinamų studentams. Išaiškinti, kodėl dėstomas dalykas svarbus jo būsimai profesijai. Stengiuosi išugdyti įprotį, kad darbą reikia padaryti vieną kartą ir gerai. Didžiausia problema – vertinimas, todėl imuosi priemonių, kad visi galėtų pasiekti finišą būdami „geriausios formos“.

Ko sau niekada neleistumėte bendraudamas su auditorija?

Nežinau, ko nedaryčiau. Į studentus žiūriu kaip į savo vaikus. Pagiriu, kai padaro kad ir mažiausią žingsnį į priekį, parodau, kad jis gali, kada reikia – gauna ir barti. Stengiuosi, kad nebūtų nuobodu.

Kokių studentų savybių ir poelgių netoleruojate? Kokie studentai Jus žavi?

Man patinka tie studentai, kurie siekia žinių, bando taikyti tai, ko buvo mokyti, nebijo dėstytojo klausti ir su juo diskutuoti. Puiku, kai domisi savo specialybe daugiau, negu juos mokai. Iš tokių studentų atsiranda labai gerų įmonių darbuotojų, modernių technologijų įmonių kūrėjų ir vadovų, mokslininkų. Tokie absolventai visada turės darbo. Netoleruoju nepagarbos universitetui: universitetas – šventa vieta. Jei parašyta „Universiteto teritorijoje nerūkoma“, rūkyti negalima, jei pastatytas ženklas „Draudžiama stovėti“, negalima statyti automobilio. Iš tokių neva mažų dalykų išsivysto netolerancija, nepagarba, kuri, atėjus laikui, net ir jam pačiam nepatiks. Dar man gaila tų studentų, kurie mano, kad atėjo į universitetą „pasiimti diplomo“. Juk ne diplomas jį ir jo šeimą aprūpins, o jo gebėjimai atlikti šiuolaikinius, dažnai gana sudėtingus, darbus.

Būti geru lektoriumi – Dievo dovana ar ilgo darbo rezultatas?

Nemanau, kad aš geriausias lektorius fakultete. Yra geresnių už mane. Bet studentai nori, kad dėstytojas su jais bendrautų ir domėtųsi jų gyvenimu, laimėjimais, jiems nuoširdžiai padėtų. Po daugelio darbo metų supratau, kad tai studentams itin svarbu.