Kovo 27 d. pasaulyje bus minima Tarptautinė teatro diena. Ta proga Lietuvoje organizuojami įvairūs renginiai, vaidybos menų atstovams išdalijami Auksinių scenos kryžių apdovanojimai. Nors nei vaidybos, nei praktinės teatro disciplinos Vilniaus universitete nedėstomos, mūsų absolventai randa savo kelius į sceną.

Vienas tokių – rusų filologijos bakalauro ir slavistikos magistrantūros studijas baigęs Jevgenijus Belkindas. Teatre MI aktyviai dirbantis beveik penkerius metus, pernai jis debiutavo pirmuoju režisūriniu projektu. Sostinės publikai jis pasiūlė savo Horace’o McCoy’aus romano „Nuvarytus arklius nušauna, tiesa?“ versiją.

Spektaklis „Nuvaryti arkliai“ vaidinamas jau kurį laiką. Kas jame pasikeitė?

Spektaklio „Nuvaryti arkliai“ akimirka. V. Jūrevičiaus nuotr.

Kūrinio rodymas žiūrovui – be galo svarbus etapas. Spektaklis gyvas organizmas, tad reikalauja priežiūros. Mes nuolatos jį repetuojame, tiksliname užduotis, atrandame naujų prasmių, kurios neišvengiamai keičia scenas, o scenos keičia ir spektaklį. Nuo premjeros jau praėjo daugiau nei pusė metų. Kintame ir mes, tad noriai įsileidžiame naują patirtį į savo spektaklį. Jis auga ir transformuojasi kartu su mumis.

Kartą aktorius pavadinai režisieriaus įrankiais. Cituoju: „Yra įrankiai, kuriais gali tik susižaloti, o yra tokie, su kuriais gali pastatyti bažnyčią.“ Ar galėtum šią mintį išplėsti?

Man visada buvo artimesnis teatras, kurio centre – režisierius. Bet vertinu aktorius ir suprantu, kokie jie svarbūs galutiniam rezultatui. Tad, nors man rūpi, kad spektaklyje jaustųsi režisieriaus pasaulėžiūra, tačiau be aktorių visas sukurtas pasaulis gali subliūkšti per akimirką.

Kartoji, kad režisierius neturėtų komentuoti savo spektaklių „esmės“. Kodėl? 

Nes bet koks meno kūrinys iš tiesų gyvena tik jo vartotojo mintyse. Tai, ką iš spektaklio išsineša žiūrovas, yra daug svarbiau už bet kokias išsakytas režisieriaus mintis.

Spektaklio „Nuvaryti arkliai“ akimirka. V. Jūrevičiaus nuotr.

Pagal H. McCoy’aus kūrinį pastatytas filmas (režisierius Sydney Pollackas). Savo inscenizaciją rašei pasinaudodamas ir literatūros, ir kino tekstu, vadinasi, nesi griežtai prisirišęs prie originalo. Koks, tavo nuomone, turėtų būti literatūrinio teksto santykis su spektakliu teatre?  

Bet koks. Svarbiausia, kad rezultatas būtų įdomus.

Koks tuomet dramaturgo ar rašytojo vaidmuo? 

Esminis. Dažnai tekstai išprovokuoja naujų režisierių vardų gimimą. Už geros dramaturgijos galima pasislėpti. Žinoma, ji gali ir sunaikinti spektaklio kūrėją. Klasikinė dramaturgija – tikras išbandymas režisieriui. Kažkuris Lietuvos teatro kritikas rašė, kad niekas taip neatskleidžia kūrėjo ydų ir silpnumo kaip Čechovas.

Balandžio 3 d. teatrui MI sukaks penkeri. Režisierius Vidas Bareikis ne kartą yra sakęs, kad praėjus penkeriems metams viską reikia specialiai sugriauti ir pradėti judėti kitaip. Ar teatro MI laukia kokie nors pokyčiai? 

Man atrodo, kad teatras MI per šiuos penkerius metus taip smarkiai pasikeitė ir toliau keičiasi, jog kažko specialiai išskirti net neišeina.