Lietuva yra įvardijama kaip viena labiausiai išsilavinusių šalių pasaulyje, tačiau kad ir kaip gerai tai skambėtų, tyrimai rodo – mūsų šalyje vyrauja aiški tendencija – didesnį paskatinimą aukštojo mokslo siekti jaučia tie moksleiviai, kurių šeimoje yra asmenų, įgijusių aukštąjį išsilavinimą. Likusiems tenka susidurti su įvairiomis kliūtimis, kurias galima pavadinti „socialiniais barjerais“, kurie yra kur kas daugiau nei lėšų trūkumas, o jų griovimas – subtilesnis nei papildomos subsidijos.

Viena iš svarbiausių kliūčių, kuri užkerta kelią pasvajoti apie geresnį gyvenimą ir išsilavinimą jauniems žmonėms, yra „kultūrinio kapitalo“ nebuvimas. Įsivaizduokime, kad vienas vaikas yra nuolat apsuptas inteligentiškų tetų ir dėdžių, yra vedamas į muziejus, jam nuo pat mažumės skaitomos knygos ir t. t. Tuo tarpu kitas vaikas, vietoje inteligentijos turi sukti galvą kaip užsidirbus papildomą eurą, o jo knygų lentyna?… Jis tokios neturi.

Taigi, šį barjerą sudaro kapitalo stoka, kuris susideda iš žinių, įgūdžių gebėjimų, materialinių ir kultūrinių resursų. Deja, bet tai dažniausiai yra perduodama iš tėvų, o ne įgyjama. Tai reiškia, kad jau ankstyvoje vaikystėje suformuotas kultūrinis kapitalas atsiliepia tolimesniame gyvenime. Tyrimai rodo, kad rezultatai ankstyvose klasėse yra susiję su rezultatais vėlyvesnėse klasėse ir atitinkamai su abitūros egzaminų rezultatais. Gera žinia, kad visa tai suvokus, šį kapitalą galima pradėti kaupti, tačiau tai bus tiesiog sunkiau.

Kitas barjeras yra susijęs su mūsų individualizmo idealais pagrįstoje kultūroje susiformavusiu mąstymu: jei žmogus labai pasistengs, jam pavyks. Iš tiesų, toks požiūris turi antrą medalio pusę, nes turint gerą ekonominę padėtį stengtis yra kur kas lengviau.

Juk vienas dalykas yra stengtis įstoti į teisę vaikui iš teisininkų šeimos, kasdien girdinčiam namuose teisinius terminus, gaunančiam pagalbą su mokslais iš tėvų, korepetitorių, mokytojų, gyvenančiam Vilniuje, ir žinančiam, kad ateityje jis galės pasikonsultuoti profesiniais klausimais su tėvais ir visai kitas – tą patį daryti vaikui, kuriam ir mokykloje, ir namuose kiekvieną dieną kartoja, kad jis niekam tikęs. Vaikui, kuris prie teisinių dokumentų studijavimo gali prieiti tik tada, kai įstengiama sumokėti už internetą, o mokyklos bibliotekoje į jį žiūrima kreivai, ir istorijos egzaminui jis mokosi tik savarankiškai, nes istorijos mokytojas visą dėmesį sutelkęs į tuos tris mokinius, kurie minėtą egzaminą, tikėtina, išlaikys 100-tukui ir taip pagerins mokyklos reitingą. Čia negalime kaltinti mokytojo – jis taip pat yra sistemos auka, kuri yra grįsta konkurencija.

Dėl kultūrinių ir ekonominių kapitalų stokos (barjerų) žmonės į savo vidų perima jiems primetamą vaizdinį kaip „nevykusių“, „netikusių“, „negabių“ ir pan. Norint šią situaciją keisti reikalingi žmogiškieji resursai, t. y., motyvuoti ir sąmoningi mokytojai, socialiniai darbuotojai, psichologai ir kt. Šie žmonės, savo sričių profesionalai, atpažįsta gabius mokinius ir užkerta kelia  „negabiųjų“ stereotipizavimui. Taip pat būtina sisteminė ekonominė parama, kuri leistų pastiprinti šių profesionalų gretas bei papildomos stipendijos, kurios leistų drąsiau jaustis būsimiems studentams.

Vilniaus universiteto (VU)  papildomos VU 440 stipendijos yra geras pavyzdys – jomis gabius, tačiau minėtų kapitalų stygių jaučiančius moksleivius buvo skatinama studijuoti, padėti finansiškai ir palaikyti pirmaisiais studijų metais. Šios ir kitos pastangos reiškia ne tik tokių žmonių visapusiškai turtingesnio gyvenimo šansų gerinimą, bet ir besikeičiantį mūsų visuomenės požiūrį lygių teisių atžvilgiu.

Aukštasis išsilavinimas reiškia geresnius šansus patekti į visuotinai geriau vertinamas profesines pozicijas ir pasiekti aukštesnį socialinį-ekonominį statusą. Suprantama, kad visi turėti aukšto socialinio-ekonominio statuso negali. Tačiau svarbiausia yra padaryti taip, kad sistema veiktų sąžiningai – socialinis statusas priklausytų nuo gabumų ir pastangų, o ne nuo ekonominio ir kultūrinio kapitalų, kurių tik gimęs pasirinkti, deja, negali.