Ne vienas Vilniaus universiteto bibliotekos lankytojas, užsukęs į Česlovo Milošo skaityklą, joje sutinka bibliotekininką Tomą Lučiūną. Archyvistiką Komunikacijos fakultete baigęs vaikinas savo meilę knygoms demonstruoja ne tik išduodamas skaitytojams leidinius, bet ir puoselėdamas unikalų, slaptą ir migruojantį knygyną „Juodas šuo“. Nuolatinės vietos neturintis knygynėlis, keliaudamas iš vienos Vilniaus vietos į kitą, tapo savotišku literatūriniu judėjimu.

Ne darbas – eksperimentas

Idėja įkurti tokio formato knygyną kilo maždaug prieš metus. Tomas važinėjo po savo gimtojo krašto – Kaišiadorių – apylinkes ir iš žmonių rinko knygas. Jų susikaupė tiek daug, kad namuose pritrūko vietos. „Reikėjo kažkaip jas realizuoti. Draugė savo buto įkurtuvių proga pasiūlė įsteigti vienos dienos knygyną. Visada svajojau turėti nuosavą knygų erdvę, apie kurią sklandytų miesto legendos, nebūtų aišku, nei kada ji dirba, nei kokiais konkrečiais leidiniais joje prekiaujama. Tas pusdienis draugės namuose buvo labai smagus, tad nusprendžiau tęsti“, – pasakoja Tomas.

Knygynas taip pat „dirbo“ Vinco Mykolaičio Putino memorialiniame bute-muziejuje, Vilniaus dailės akademijos tekstilės galerijoje-dirbtuvėje „Artifex“, prisidėjo prie renginių „Marso baseinas“ bei gatvės muzikos dienos hostelio „Downtown Forest Camping  Forest Hostel & Camping“ miško terasoje. Dabar „Juodas šuo“ įsikūręs prie evangelikų reformatų bažnyčios (Pylimo g. 20-1, Vilnius), kur taip pat veikia ir galerija „Studium P“.

VU bibliotekininkas ieško vietų, kurios būtų mažiau žinomos arba šiek tiek primirštos. Be abejo, tenka atsižvelgti ir į žemiškesnius aspektus – lokaciją, pasiekiamumą, kaimynai taip pat ne paskutinėje vietoje. Nesinorėtų, kad name, kuriame nėra lifto, kelis tūkstančius knygų reikėtų vilkti į penktą aukštą arba kad surengus kokį koncertą atvyktų aplinkinių gyventojų užsiundyta policija. Nors, pasak Tomo, tokios situacijos taip pat savaip žavios.

Kodėl „Juodas šuo“? Vieną vakarą vaikštinėdami miesto gatvėmis idėjos autorius su drauge sutiko itin malonų nepažįstamąjį – klaidžiojantį juodą šunį. Mieste sutiktas bičiulis pasirodė net kelis kartus, anot Tomo, tikriausiai būtų lipęs ir į troleibusą. Vėliau į akiratį vis patekdavo įsimintinos juodo šuns iliustracijos. Tad dėl pavadinimo galvos ilgai sukti neteko.

Laikais, kai viešumas yra viena pagrindinių egzistavimo sąlygų, „Juodo šuns“ komunikacijos strategija mažų mažiausiai stebina. Organizaciniai klausimai užima daug laiko, tad frazė „Ir vienas lauke karys“ ne visada pasiteisina. „Jei garsiai visiems apie save skelbi, turi intensyviai dirbti, tai nustoja būti malonumą keliančiu eksperimentu. Negaliu šia veikla užsiimti visu pajėgumu, tačiau kažkas vis tiek turėjo atsirasti“, – įsitikinęs Tomas. Vis dėlto bibliotekininkas mano, kad su laiku jo šunytis augs, los garsiau, darysis vis mažiau ir mažiau slaptas.

Knygos ne bet kam

„Juodo šuns“ asortimentą keliais žodžiais apibūdinti sunku. „Viskas, ką žmonės turi“, – pabando Tomas. Anot jo, vietoje, kurioje knygynas dabar įsikūręs, sudėta tik nedidelė dalis – 8 tūkst. – potencialių „Juodo šuns“ prekių. Nors sudėtos jos ne pagal autorius, vertę ar kainą, tačiau į lentynas patenka anaiptol ne bet kas. „Yra tekę apvažiuoti labai daug žmonių, knygas kaupusių visą gyvenimą. Jos tiesiog guli ir laukia, kol bus atrastos“, – teigia vaikinas.

„Sužinojau, kad iš baltų bulvių maišų kažkas traukia knygas. Su drauge nuėjome pažiūrėti ir radome XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios leidinių danų ir norvegų kalbomis. Knygos papuoštos gražiomis iliustracijomis, apmuštos odiniais viršeliais. Estetiškai malonu tokias atsiversti“, – kai kurių leidinių, atsiradusių „Juodo šuns“ lentynose, istorija dalijasi Tomas. Kolekcijoje galima rasti ir išeivijoje išleistų knygų. Pavyzdžiui, 1951 m. Čikagoje išspausdintą Antano Vaičiulaičio „Valentiną“.

„Juodas šuo“ skirtas žmonėms, žinantiems literatūros vertę, gebantiems įvertinti ne tik įmantrią išorę, bet ir originalų jos turinį. „Tai knygos, kurias reikėtų perskaityti bent kartą gyvenime“, – savo pasiūlą apibūdina Tomas.