Šiais metais buvo pakelta kokybės kartelė visų aukštųjų mokyklų studijų programoms. Nuo 2018 m. kovo 1 d., vadovaudamosi naujausia Mokslo ir studijų įstatymo redakcija, Lietuvos aukštosios mokyklos gali vykdyti tik akredituotų krypčių studijas. Studijų kokybės vertinimo centrui (SKVC) atlikus Lietuvos aukštųjų mokyklų studijų krypčių vertinimą ir akreditavimą paaiškėjo, kad naujai nustatytų vertinimo reikalavimų neatitinka kas penkta Lietuvos universitetuose vykdoma studijų programa. Aukštosios mokyklos šiemet nebepriims studentų į daugiau kaip 400 studijų programų, kurios uždaromos dėl to, kad neatitinka kokybės kriterijų.

Atitinkamas studijas nuo šiol galės vykdyti tik tos aukštosios mokyklos, kurios tam tikroje studijų kryptyje turi pakankamą mokslo potencialą ir kokybiškas studijų programas. Minimalią studijų kokybės kartelę universitetuose peržengė tik tos studijų kryptys, kurių mokslo potencialas pasiekė bent 1,5 balo iš 5 ir kuriose bent pusė studijų programų vertinamos kaip akredituotos 6 metams arba nėra dukart tik 3 metams įvertintų studijų programų.

SKVC atliktas studijų krypčių vertinimo tyrimas parodė, kad daugumai aukštųjų mokyklų mūsų šalyje reikia gerokai pasitempti moksliškumo požiūriu. Universitetams atsisakius silpnų ir kokybės reikalavimų neatitinkančių studijų programų, būtų galima sutelkti daugiau kryptingų pastangų į perspektyvesnių studijų programų kokybės rodiklių kilstelėjimą.

Teisingumo dėlei reikia paminėti, kad Lietuvos universitetuose tikrai nemažai studijų krypčių, kurios minimalų moksliškumo rodiklį viršija du kartus ir daugiau, bet ribojamo akreditavimo verdiktas, kurį patyrė ne viena studijų programa, aiškiai parodė, kad toli gražu ne visos universitetinės studijos grindžiamos moksliniais tyrimais ir vykdo universitetinių studijų misiją.

Vis dėlto nerimą kelia tai, kad dalis universitetų suskubo diskredituoti ekspertinį vertinimą. Naujoji studijų kokybės užtikrinimo sistema ir išorinis studijų krypčių įvertinimas leidžia aukštosioms mokykloms iš šalies pažvelgti į savo vykdomas veiklas, įsivertinti savo stipriąsias savybes ir jas vis labiau tobulinti ateityje. Tačiau kai kurių aukštųjų mokyklų atstovai pareiškė – blogos ne programos, o vertintojai ir jų metodika. Bet ar tikrai veidrodis yra kaltas dėl to, kas jame atvaizduojama?

Kiekvienais metais po stojimo laikotarpio išryškėja tos pačios Lietuvos universitetų problemos: dubliuojama net 40 proc. studijų programų, dalis jų yra per daug smulkios ir nepaklausios. Mažėjant studentų skaičiui ir nuolat keičiantis darbo aplinkai, reikia rimčiau imtis studijų programų stambinimo ir jų dubliavimo problemos sprendimo. Studijų programų konsolidavimas būtų labai reikšmingas pokytis, siekiant sutelkti studijų ir mokslo išteklius, o tai padėtų didinti universitetų tarptautinį konkurencingumą.

Sustiprinta studijų kokybės kontrolė aukštosiose mokyklose didžiausią naudą atneš stojantiesiems, kuriems bus lengviau susigaudyti ir priimti sprendimą dėl studijų pasirinkimo. Pasirinkę studijas geriausiai įvertintose ir akredituotose studijų programose jie neabejotinai gaus geresnę jų kokybę – studijas, susietas su dėstytojų ir mokslininkų vykdoma aukšto lygio moksline veikla.

Bet panašu, kad kritinio mąstymo ugdytojai kritikos savo pačių atžvilgiu netoleruoja. O norėtųsi, kad į kiekvieną vertinimą iš šalies aukštosios mokyklos pažvelgtų kaip į galimybę, nes mokslo ir studijų srityse aukštai vertinami tik stiprūs universitetai, kurių aukšti moksliškumo rodikliai užtikrina universitetų matomumą tarptautinėje erdvėje, aukšto lygio studijas, studentų ir tyrėjų pritraukimą iš užsienio šalių.

Norint Lietuvoje turėti bent vieną pasaulinio lygio universitetą, tolimesnis kokybinės kartelės kėlimas aukštųjų mokyklų veiklai ir mokslinei produkcijai turėtų būti neišvengiamas. Šiuolaikiniame pasaulyje reikšmingiausios inovacijos kuriamos ten, kur veikia aukščiausio lygio intelektiniai centrai. Didžiausias aukštosioms mokykloms kylantis iššūkis – atsisakyti menką mokslinį ir pedagoginį potencialą turinčių studijų krypčių ir sustiprinti tas stiprybes, kurių turi kiekviena aukštoji mokykla. Lietuva turi per mažai išteklių, kad galėtų juos švaistyti menkos vertės studijoms.

Kylant studijų kokybei, universitetams reikia prisiimti rimtus įsipareigojimus dėl savo mokslinės veiklos misijos ir moksliškumo lygio kėlimo. Tai turėtų būti viena pagrindinių universitetų užduočių ir stiprybių, siekiant užimti tvirtas pozicijas stiprėjančioje tarptautinėje konkurencijoje su užsienio universitetais. Turbūt nesutiktumėme nė vieno, nesutinkančio su teiginiu, kad Lietuvai reikia turėti kokybišką aukštojo mokslo sistemą. Tai turi savo kainą – teks išmokti ne tik kritikuoti, bet ir susitaikyti su kritika sau bei keistis patiems.