VU ŠA nuotr.

Reaguodama į Rusijos vykdomą beprecedentę karinę agresiją prieš Ukrainą, Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos (VU ŠA) bendruomenė ėmėsi iniciatyvų – ruošia patalpas nuo karo bėgantiems Ukrainos gyventojams, parengė nemokamą edukacijų paketą ukrainiečių mamoms ir vaikams. Vis dėlto VU ŠA skatina nepamiršti visuomenę prisidėti prie paramos nuo karo kenčiančiai šaliai, nes pagalba vis dar yra labai reikalinga.

„Labai didžiuojuosi tuo, ką VU ŠA bendruomenė su kitomis organizacijomis daro savanorystės klausimais“, – sako VU ŠA direktorė prof. Renata Bilbokaitė.

VU ŠA bendruomenė viena pirmųjų Šiauliuose ėmė organizuoti humanitarinės pagalbos teikimą ukrainiečiams. Sulaukusi prašymų iš įvairių ne pelno siekiančių įmonių VU ŠA suteikė pagrindinio pastato dviejų aukštų plotą ir kartu ėmė rinkti bei teikti humanitarinę pagalbą, kuri itin sustiprėjo VU rektoriui prof. Rimvydui Petrauskui sudarius sąlygas darbuotojams 4 valandas per savaitę užsiimti savanoriška veikla.

Suvienijo noras padėti

Jau nuo vasario mėnesio pabaigos VU ŠA pirmuosiuose rūmuose kiekvieną dieną veikia pagalbos centras ukrainiečiams, kuris teikia humanitarinę pagalbą nuo karo nukentėjusiems žmonėms.

Centre dirba VU ŠA bendruomenės savanoriai: studentai, esami ir buvę dėstytojai, bendradarbiaujama su ne pelno siekiančiomis organizacijomis. Savanoriai pirmieji pasitinka atvykusius ukrainiečius, padeda spręsti problemas.

„Prasidėjus karui nežinomybė ir įtampa labiausiai baugino akademinę bendruomenę, jautėsi nerimas, nesaugumas, begalinis taikos troškimas, noras padėti, prisidėti. Kad darbuotojų ir studentų psichologinė savijauta būtų geresnė, raginau dėstytojus prieš paskaitas inicijuoti diskusijas su studentais apie susiklosčiusią situaciją, aptarti pagalbos ukrainiečiams būdus ir galiausiai – aktyviai įsitraukti į savanorystės veiklas. Tokiu laikotarpiu svarbu raminti emocijas, užsibrėžti kryptį ir veikti. Savanorystė daug kam padėjo grįžti į įprastines veiklas, permąstyti kasdienę būtį, nuimti įtampą, dovanojant laiką ir gražius darbus tiems, kam labiausiai reikia.

VU ŠA ukrainiečių pagalbos centras skatina bendruomenės savanorystę padėti. VU ŠA nuotr.

Svarbiausia – VU ŠA ir bendraminčių savanorystė įgyvendino universiteto trečiąją misiją – švietimo poveikį aplinkai, parodė, kad krizės akivaizdoje mes galime kurti vienybę nepriklausomai nuo pareigų, amžiaus, ekonominių sąlygų, lyties, išsilavinimo ir kitų skirtybių – būti kartu su kiekvienu visuomenės nariu teikiant pagalbą. Labai didžiuojuosi tuo, ką VU ŠA bendruomenė su kitomis organizacijomis daro savanorystės klausimais“, – sako VU ŠA direktorė prof. R. Bilbokaitė.

Savanorystė ugdo žmonių moralės normas

„Darydami gera kitam – padedame ir sau“, – sako VU ŠA Regionų plėtros instituto profesorė Laima Liukinevičienė.

Prisijungti prie savanorių komandos ją paskatino širdis. Prof. L. Liukinevičienė sako supratusi, kad situacijos stebėjimas per televizorių – ne išeitis. Reali fizinė pagalba yra naudingesnė.

VU ŠA ukrainiečių pagalbos centras skatina bendruomenės savanorystę padėti. VU ŠA nuotr.

„Prasidėjus karui, lankydamasi universitete, bendravau su savanoriaujančiais studentais. Jiems didelį rūpestį kėlė esantis kalbos barjeras tarp jų ir ukrainiečių. Tą akimirką supratau, kad galiu būti naudinga“, – mintimis dalijasi prof. L. Liukinevičienė.

„Pirmosiomis karo savaitėmis į centrą, kuriame kas dieną darbuojasi 5–7 savanoriai, atvykdavo daugiau nei 150 ukrainiečių šeimų, dažniausiai mamos su vaikais. Šiuo metu srautai jau mažesni, imame įsiminti pažįstamus veidus. Per šiuos mėnesius supratau, kad, matydama ukrainiečių stiprybę, aš nebebijau, o tiesiog žinau, kad susitelkimas ir bendrystė yra galinga jėga, kuri negali pralaimėti“, – sako profesorė.

Ruošiamos patalpos Ukrainos pabėgėliams

Ukrainiečių integracijos centro „Malva“ savanorė Regyna Stulginskienė džiaugiasi, kad bendras tikslas padėti bėgantiems nuo karo žmonėms suvienijo daugybę geros širdies žmonių.

„Esame labai dėkingi visai VU ŠA bendruomenei, be kurios pastangų vargu ar taip sklandžiai būtume galėję veikti. Mūsų tikslas – padėti sėkmingai integruotis į visuomenę Ukrainos žmonėms, ypač atvykusioms moterims ir vaikams, kurių vyrai ir tėčiai fronte. Turime daugybę ateities planų, vienas iš jų – mokykla ukrainiečių vaikams. Nuo gėrio neįmanoma pavargti. Savanorystė – tai darbas sielai, kurį aš pagaliau radau“, – pasakoja ukrainiečių integracijos centro „Malva“ savanorė R. Stulginskienė.

Ukrainiečių pagalbos centre pagalbą teikia ir koordinavimą atlieka Šiaulių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo parapijos „Caritas“ savanorių komanda. „Caritas“ vadovė J. Vičienė pabrėžia, kad, imant mažėti atvykstančių ukrainiečių srautams, pagalba vis tiek yra labai reikalinga.

VU ŠA ukrainiečių pagalbos centras skatina bendruomenės savanorystę padėti. VU ŠA nuotr.

„Keičiantis sezonui, atsiranda ir naujas jam būdingų daiktų poreikis. Šiuo metu centre labiausiai trūksta mažiesiems ukrainiečiams reikalingų žaislų. Taip pat higienos ir buities priemonių. Apmaudu tai sakyti, bet senka ir organizacijos iš partnerių gaunami maisto daviniai, todėl geros valios žmonių prašome aukoti ilgo galiojimo maisto produktus“, – patirtimi dalijasi J. Vičienė.

Ji sako, kad yra sujaudinta tokio lietuvių susitelkimo ir noro padėti: „Be galo nuostabu matyti, kokia stipri gali būti žmonių bendrystė. Mes ne tik rūbus ir daiktus dalijame – mes kuriame tvirtą lietuvių ir ukrainiečių bendruomenę.“

VU ŠA direktorė prof. R. Bilbokaitė įsitikinusi, kad bendro tikslo turėjimas yra nepalaužiama jėga. VU ŠA bendruomenei supratus, kad negalima apsiriboti tik humanitarine pagalba, buvo parengtas nemokamas edukacijų paketas ukrainiečių mamoms ir vaikams. Bendruomenė, įvertinusi turimus resursus, pasiūlė ukrainiečiams apgyvendinti nenaudojamą bendrabutį Šiauliuose. Jau greitai, kai tik bus baigtos reikiamos procedūros ir remonto darbai, jame galės laikinai apsigyventi ukrainiečiai.

„Įvertinus bendrabučio būklę, gimė troškimas šias sąlygas gerinti, todėl ėmiau telkti akademijos bei miesto bendruomenę ir organizuoti savanorių talką. Žmonės dalijosi žinia apie akciją. Visi kartu nuveikėme milžinišką darbą. Per du mėnesius beveik baigėme įrengti daugiau nei 100 kambarių. Esu sužavėta tuo, kiek daug per trumpą laiką gali nuveikti vieningi, ta pačia kryptimi žvelgiantys visuomenės nariai, kurie tapo tarsi savanorystės bendruomene. Tikimės, kad jau greitai pavyks išspręsti likusius teisinius klausimus ir galėsime priimti ukrainiečius“, – sako prof. R. Bilbokaitė.